Klausimas
Ką krikščionys tėvai turėtų daryti, jeigu jų sūnus (ar dukra) yra palaidūnas?
Atsakymas
Istorijoje apie sūnų palaidūną (Luko 15:11-32) yra pateikiami keli principai, kuriuos tikintieji tėvai gali naudoti, kai jų vaikai gyvena priešingai negu buvo užauginti ir mokyti. Tėvams svarbu prisiminti, jog, kai jų vaikai tampa suaugę, jie nebėra po tėvų autoritetu.
Sūnaus palaidūno istorijoje, jaunesnis sūnus pasiima savo palikimo dalį ir iškeliauja į tolimą šalį, kurioje viską išvaisto. Jeigu vaikas nėra atgimęs iš naujo, tuomet toks elgesys jam bus natūralus. Tačiau, jeigu vaikas kažkuriuo metu išpažino savo tikėjimą Kristumi ir vis tiek taip elgiasi, tokį vaiką mes vadiname „palaidūnu“. Šis žodis reiškia „žmogus, kuris iššvaistė, ką turėjo“. Tai tinkamas apibūdinimas vaikui, kuris palieka namus ir iššvaisto dvasinį palikimą, kurį jo tėvai į jį investavo. Po to, kai tėvai jį tiek metų mylėjo, mokė, auklėjo ir rūpinosi juo, vaikas visa tai pamiršta ir maištauja prieš Dievą. Visas maištas yra prieš Dievą, tačiau jis taip pat pasireiškia maištu prieš tėvus ir kitus autoritetus.
Ar pastebėjai, kad šioje istorijoje tėvas nebando sustabdyti savo vaiko? Ir jis nebando sekti vaikui iš paskos bei apsaugoti nuo visų pavojų. Vietoje to, šis ištikimas tėvas pasilieka namuose ir meldžiasi, kad jo vaikas sugrįžtų į „sveiką protą“, apsisuktų ir grįžtų namo. Tėvas laukia ir stebi, o kai pamato dar tolumoje esantį savo vaiką, jis bėga jo pasveikinti.
Kai mūsų sūnūs ir dukterys palieka namus –sulaukę legalaus amžiaus tai padaryti- ir priima sprendimus, kurie, mes žinome, atneš jiems blogų pasėkmių, mes turime juos paleisti ir leisti jiems išeiti. Tėvai neseka iš paskos ir jie nebando apsaugoti nuo pasėkmių, kurios ateis. Vietoje to, tėvai turi pasilikti namie, ištikimai melstis ir laukti atgailos ženklų bei pasikeitimų. Iki tol, kol tai įvyksta tėvai savo patarimus turėtų pasilaikyti sau, nepalaikyti maištaujančio vaiko ir nesikišti į jo gyvenimą (1 Petro 4:15).
Suaugusių vaikų autoritetas yra Dievas ir Jo paskirta valstybės valdžia (Romiečiams 13:1-7). Mes, tėvai, galime palaikyti savo palaidūnus vaikus su meile ir malda bei būti pasiruošę jiems padėti, kai jie nuspręs sugrįžti prie Dievo. Dievas dažnai leidžia mums patiems susižeisti ir per tai tapti protingesniais. Mes kiekvienas galime pasirinkti tokiose situacijose reaguoti teisingai. Mes, tėvai, negalime išgelbėti savo vaikų, tik Dievas gali juos išgelbėti. Iki tol, kol Jis tai padarys, mes turime stebėti, melstis ir palikti viską Dievo rankose. Tai gali būti skausmingas procesas, bet jeigu naudosimės bibliniais principais, tai atneš ramybę mūsų širdyse ir protuose. Mes negalime teisti savo vaikų, tik Dievas tai gali daryti. Tame mes galime rasti paguodą: „Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?“ (Pradžios 18:25b).
English
Ką krikščionys tėvai turėtų daryti, jeigu jų sūnus (ar dukra) yra palaidūnas?
