Klausimas
Ką Biblija moko apie pyktį?
Atsakymas
Pykčio valdymas yra labai svarbi tema. Pagal krikščioniškų patarėjų ataskaitas, 50 procentų žmonių, kurie pas juos ateina, turi problemų su pykčiu. Pyktis gali sudaužyti bendravimą ir suplėšyti santykius. Iš daugelio santykių jis atima džiaugsmą ir sveikatą. Gaila, tačiau žmonės yra linkę pateisinti savo pykti vietoje to, kad prisiimtų už jį atsakomybę. Galime būti dėkingi, kad Dievo Žodyje yra principų, kurie padeda tvarkytis su pykčiu dievotai ir paaiškina, kaip nugalėti nuodėmingą pyktį.
Pyktis ne visada yra nuodėmė. Biblija leidžia vienos rūšies pyktį, kuris dažnai vadinamas „teisiu pasipiktinimu“. Dievas yra supykęs (Psalmių 7:11; Morkaus 3:5), ir tikintiesiems įsakoma rūstauti (Efeziečiams 4:26). Naujajame Testamente yra du graikų žodžiai, kurie abu yra išversti kaip „pyktis“. Vienas iš jų reiškia „aistra, energija“, o kitas reiškia „įaudrintas, verdantis“. Pagal Bibliją, pyktis yra Dievo duota energija, kuri turėtų mums padėti spręsti problemas. Biblinio pykčio pavyzdžiai yra Pauliaus viešas pasipriešinimas Petro elgesiui, kai jis rodė blogą pavyzdį kitiems (Galatams 2:11-14), Dovydo pyktis girdint pranašą Nataną kalbant apie neteisybę (2 Samuelio 12) ir Jėzaus pyktis dėl to, kaip kai kurie žydai suteršė garbinimą Dievo šventykloje Jeruzalėje (Jono 2:13-18). Atkreipkite dėmesį, jog nei vienas iš šių pykčio pavyzdžių nebuvo savęs gynimas, bet ginimas kitų arba kažkokio principo.
Pyktis tampa nuodėme, kai jo motyvacija yra savanaudiška (Jokūbo 1:20), kai Dievo tikslas yra iškreipiamas (1 Korintiečiams 10:31), arba kai pyktis užsitęsia (Efeziečiams 4:26-27). Vietoje to, kad pykčio pagaminama energija būtų panaudota sprendžiant problemą, tas pyktis yra nukreipiamas prieš žmogų. Efeziečiams 4:15-19 mus moko, kad mums reikia kalbėti tiesą su meile ir taip naudoti savo žodžius, kad jie ugdytų kitus. Mes neturėtume leisti sugędusiems ar žalingiems žodžiams išeiti iš mūsų lūpų. Deja, nuodinga kalba yra įprasta puolusio žmogaus savybė (Romiečiams 3:13-14). Pyktis tampa nuodėme, kai jis verda per viršų nevaldomai ir sukuria situacijas, kuriose skausmas yra padidinamas (Patarlių 29:11), kuriose pyktis viską nusiaubia ir palieka nepataisomas pasekmes. Pyktis taip pat tampa nuodėme, kai žmogus atsisako susitaikyti, lieka pagiežingas ir viską laiko viduje (Efeziečiams 4:26-27). Tai gali sukelti depresiją ir būti irzlumo dėl menkniekių, dažnai nesusijusių su problema, priežastimi.
Mes galime tvarkytis su pykčiu naudodami biblinius principus- pripažindami savo sanaudišką pyktį ir/arba tai, kaip nesuvaldėme pykčio, nuodėme (Patarlių 28:13; 1 Jono 1:9). Mes turėtume tai išpažinti Dievui ir tiems, kuriuos mes įskaudinome savo pykčiu. Mes neturėtume sumenkinti nuodėmės, bandydami pasiteisinti ar kaltindami kitus.
Mes galime tvarkytis su pykčiu naudodami biblinius pricipus ir matydami Dievą teismo procese. Tai yra labai svarbu, kai žmonės kažką padaro ir mus įžeidžia. Jokūbo 1:2-4, Romiečiams 8:28-29 ir Pradžios 50:20 kalba apie Dievo suverenumą ir Jo visišką valdžią virš visų aplinkybių ir žmonių, su kuriais susiduriame savo kelyje. Niekas mūsų gyvenime neįvyksta be Dievo leidimo arba žinios. Ir šių eilučių žinome, kad Dievas yra geras Dievas (Psalmių 145:8,9,17), kuris leidžia įvairiems dalykams įvykti mūsų gyvenimuose dėl mūsų ir kitų žmonių gerovės. Jeigu mes mąstysime apie šią tiesą iki tol, kol ji iš mūsų galvų nukeliaus į mūsų širdis, mūsų reakcija į tuos, kurie mus įskaudina, pasikeis.
Mes galime tvarkytis su pykčiu naudodami biblinius principus ir palikdami vietos Dievo kerštui. Tai ypatingai svarbu, kai susiduriame su neteisybe, ir kai „blogi“ žmonės piktnaudžiauja elgdamiesi su „nekaltais“ žmonėmis. Pradžios 50:19 ir Romiečiams 12:19 mums sako, kad mes neturėtume apsimesti Dievu. Dievas yra teisus ir teisingas, mes galime pasitikėti Juo, nes Jis viską žino ir su visais pasielgs teisingai (Pradžios 18:25).
Mes galime tvarkytis su pykčiu naudodami biblinius principus ir nepasielgdami piktai su tais, kurie elgiasi blogai su mumis, bet nugalėdami pikta gerumu (Pradžios 50:21; Romiečiams 12:21). Tai mums padės pyktį paversti meile. Kaip mūsų veiksmai trykšta iš širdies, taip ir mūsų širdys gali būti pakeistos mūsų veiksmais (Mato 5:43-48). Mes galime pakeisti savo jausmus kažkam, pakeisdami savo reakciją ir elgesį su tuo žmogumi.
Mes galime tvarkytis su pykčiu naudodami biblinius principus ir bendraudami, kad išpręstume problemą. Efeziečiams 4:15,25-32 yra pateikiamos keturios pagrindinės bendravimo taisyklės:
1) Būk sąžiningas/nuoširdus ir kalbėk (Efeziečiams 4:15,25). Žmonės negali skaityti mūsų minčių. Mums reikia kalbėti tiesą meilėje.
2) Pasilik dabartyje (Efeziečiams 4:26-27). Mes negalime leisti dalykams, kurie mus erzina, kauptis iki tol, kol mes prarandame kontrolę. Svarbu, kad mes pasidalintume tuo, kas mus erzina, ir išspręstume tai prieš prarandant kantrybę.
3) Kovok su problema, o ne su žmogumi (Efeziečiams 4:29,31). Taip pat mums reikia prisiminti nepakelti balso (Patarlių 15:1).
4) Veik, o ne reaguok (Efeziečiams 4:31-32). Kadangi mes turime puolusią prigimtį, mūsų pirmas impulsas yra nuodėmingas (31 eil.) Laikas, praleistas “skaičiuojant iki dešimt“, turėtų būti praleistas mąstant apie dievotą būdą atsakyti (32 eil.) ir primenant sau, kad pyktį turėtume naudoti problemų sprendimui, o ne dar didesnių problemų sukūrimui.
Galiausiai, mes turėtume spręsti savo problemos dalį (Apaštalų darbų 12:18). Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių veiksmų ar reakcijų, bet mes galime pakeisti tai, kas nuo mūsų priklauso. Mes nenugalėsime pykčio per vieną dieną. Tačiau su malda, Biblijos skaitymu ir pasitikėjimu Šventąja Dvasia, mes galime jį nugalėti. Kaip mes nuolat pykdami leidome pykčiui įsigalėti mūsų gyvenimuose, taip mes turime praktikuoti teisingą reakciją iki tol, kol ji tampa nauju įpročiu.
English
Ką Biblija moko apie pyktį?
