Klausimas
Koks turėtų būti krikščionio požiūris į savigarbą?
Atsakymas
Daugelis apibūdina savigarbą kaip „vertės jausmą, paremtą sugebėjimais, pasiekimais, statusu, finansiniais ištekliais arba išvaizda“. Tokios savigarbos rezultatas gali būti nepriklausomybės jausmas ir išdidumas bei savęs garbinimas, kuris slopina mūsų troškimą Dievui. Jokūbo 4:6 mums sako, kad “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. Jeigu mes pasitikėsime tik savo žemiškais ištekliais, mūsų savivertė neišvengiamai bus paremta mūsų išdidumu. „Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’” (Luko 17:10).
Tai nereiškia, kad krikščionių savivertė turėtų būti žema. Tai tik reiškia, kad mūsų jausmas, kad mes esame geri žmonės, neturėtų priklausyti nuo to, ką mes darome, bet nuo to, kas mes esame Kristuje. Mums reikia nusižeminti prieš Kristų ir Jis mus išaukštins. Psalmių 16:2 mums primena: „Tariau Viešpačiui: ‘Tu- mano Valdovas, be Tavęs man nebus gera.‘“ Krikščionys savo savivertę ir savigarbą įgyja per teisingus santykius su Dievu. Mes galime žinoti, jog esame brangūs, nes Dievas už mus sumokėjo didelę kainą per savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, kraują.
Iš vienos pusės, žema savigarba yra priešinga išdidumui. Bet iš kitos pusės žema savigarba yra išdidumo forma. Kai kurių žmonių savigarba yra žema, nes jie nori, kad kiti žmonės jų gailėtųsi, kad kreiptų į juos dėmesį ir juos paguostų. Žema savigarba, kaip ir išdidumu, galima be žodžių kitiems sakyti: „Pažiūrėk į mane“. Žema savigarba paprasčiausiai eina kitu keliu, kad gautų tuos pačius rezultatus- susikoncentravimą į save, savanaudiškumą, susireikšminimą. Vietoje to mes turėtume būti nesavanaudiški, mirti sau ir bet kokį mums skirtą dėmesį nukreipti į didįjį Dievą, kuris mus sukūrė ir mus išlaiko.
Biblija mus moko, kad Dievas nustatė mūsų vertę, kai Jis nusipirko mus, kad mes būtume Jo žmonės (Efeziečiams 1:14). Dėl šios priežasties Jis vienintelis vertas šlovės ir gyriaus. Kai mūsų savivertė bus sveika, mes pakankamai save vertinsime ir neįsitrauksime į nuodėmę, kuri bando mus apraizgyti. Mes turėtume būti nuolankūs ir pirmiau galvoti apie kitus (Filipiečiams 2:3). Romiečiams 12:3 mus perspėja: „nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką.“
English
Koks turėtų būti krikščionio požiūris į savigarbą?
