Klausimas
Ar išgelbėjimo saugumas yra leidimas nuodėmiauti?
Atsakymas
Dažniausiai išgelbėjimo užtikrintumo doktrinai iškeliamas prieštaravimas yra tai, kad tariamai žmonės gali gyventi taip, kaip nori, ir vis tiek būti išgelbėti. Nors „techniškai“ tai galbūt yra tiesa, realybėje tai nėra tiesa. Žmogus, kurį Jėzus Kristus tikrai atpirko, negyvens gyvenimo, kurį būtų galima apibūdinti nuolatiniu, sąmoningu nuodėmiavimu. Svarbu suprasti skirtumą tarp to, kaip krikščionis turėtų gyventi, ir ką žmogus privalo daryti, kad būtų išgelbėtas.
Biblija aiškiai moko, kad išgelbėjimas įgyjamas tik per malonę ir tikėjimą Jėzumi Kristumi (Jono 3:16; Efeziečiams 2:8-9; Jono 14:6). Tą akimirką, kai žmogus įtiki Jėzumi Kristumi, jis yra išgelbėtas, ir jo išgelbėjimas yra saugus. Tikėjimas nėra įgyjamas tikėjimu, o vėliau palaikomas darbais. Paulius apie tai kalba Galatams 3:3: „Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ Jeigu mes įgyjome išgelbėjimą tikėjimu, mes jį ir išlaikysime tikėjimu. Mes negalime nusipelnyti išgelbėjimo. Mes taip pat negalime užsitarnauti išgelbėjimo išlaikymo. Dievas palaiko mūsų tikėjimą (Judo 24). Dievo ranka mus tvirtai laiko savo gniaužtuose (Jono 10:28-29). Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės (Romiečiams 8:38-39).
Jeigu neigtume išgelbėjimo saugumą, mes patvirtintume įsitikinimą, kad mes patys savo gerais darbais ir pastangomis išlaikome išgelbėjimą. Tai visiškai priešinga išgelbėjimui per malonę. Mes esame išgelbėti dėl to, ką padarė Kristus, o ne mes (Romiečiams 4:3-8). Teigti, kad mes privalome paklusti Dievo Žodžiui ar gyventi dievotą gyvenimą, kad išsaugotume savo išgelbėjimą, yra tas pats, kas sakyti, kad Jėzaus auka nebuvo pilnas mokėstis už mūsų nuodėmes. Tačiau Jėzaus mirties pilnai užtenka sumokėti už visas mūsų nuodėmes- praeities, dabarties, ateities; padarytas prieš išgelbėjimą ir po išgelbėjimo (Romiečiams 5:8; 1 Korintiečiams 15:3; 2 Korintiečiams 5:21).
Ar tai reiškia, kad krikščionys gali gyventi taip, kaip nori, ir vis tiek būti išgelbėti? Biblijoje aiškiai rašoma, kad tikras krikščionis negyvens taip, „kaip jam patinka“. Krikščionys yra nauji kūriniai (2 Korintiečiams 5:17). Krikščionių gyvenime matomi Dvasios vaisiai (Galatams 5:22-23), o ne kūno vaisiai (Galatams 5:19-21). 1 Jono 3:6-9 rašoma, jog tikras krikščionis negyvens nuolatinėje nuodėmėje. Štai kaip Paulius atsako į kaltinimus, kad malonė skatina nuodėmę: “Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje? (Romiečiams 6:1-2).
Išgelbėjimo saugumas nėra leidimas nuodėmiauti. Priešingai, tai saugumas žinant, kad Dievo meilė yra garantuota visiems, kurie pasitiki Kristumi. Žinojimas ir supratimas neapsakomos Dievo dovanos- išgelbėjimo- yra priešingi leidimui nuodėmiauti. Kaip kas nors, žinodamas, kokią kainą Jėzus Kristus sumokėjo už mus, galėtų gyventi nuodėmėje (Romiečiams 6:15-23)? Kaip kas nors, suprasdamas Dievo besąlyginę meilę ir tos meilės užtikrintumą tiems, kurie tiki, galėtų priimti tą meilę ir po to mesti ją atgal Dievui į veidą? Toks žmogus parodytų ne tai, kad išgelbėjimo saugumas jam davė leidimą nuodėmiauti, bet kad jis/ji niekada nepatyrė tikro išgelbėjimo per Jėzų Kristų. „Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jono 3:6).
English
Ar išgelbėjimo saugumas yra leidimas nuodėmiauti?
