2 Korintiečiams Knyga
Autorius: 2 Korintiečiams 1:1 parašyta, jog 2 Korintiečiams knygą parašė apaštalas Paulius, tikriausiai kartu su Timotiejumi.Užrašymo data: 2 Korintiečiams knyga tikriausiai buvo parašyta apie 55-57 metus po Kr.
Užrašymo tikslas: Korinto bažnyčia buvo įsteigta 52 metais, kai Paulius ten apsilankė savo antrosios misionieriškos kelionės metu. Jis ten pasiliko metus su puse. Pirmą kartą jam buvo leista pasilikti vienoje vietoje tiek, kiek jis norėjo. Apaštalų darbų 18:1-18 aprašytas jo apsilankymas Korinte ir bažnyčios įsteigimas.
Savo antrame laiške korintiečiams, Paulius išreiškė palengvėjimą ir džiaugsmą, jog korintiečiai pozityviai priėmė jo „griežtą" laišką (kuris yra dingęs). Tame laiške jis rašė apie problemas, kurios niokojo bažnyčią, ypač netikrus pranašus (2 Korintiečiams 11:13), kurie atakavo Pauliaus charakterį, sėjo nesutarimą tarp tikinčiųjų ir mokė neteisingą doktriną. Atrodo, jog jie abejojo Pauliaus tikrumu (2 Korintiečiams 1:15-17), jo kalbėjimo sugebėjimais (2 Korintiečiams 10:10; 11:6), ir jiems kėlė klausimų faktas, kad Paulius nepriėmė paramos iš Korinto bažnyčios (2 Korintiečiams 11:7-9; 12:13). Taip pat buvo žmonių, kurie dar neatgailavo už savo palaidą elgesį (2 Korintiečiams 12:20-21).
Paulius nepaprastai džiaugėsi iš Tito išgirdęs, jog daugelis korintiečių atgailavo dėl savo maišto prieš Paulių (2 Korintiečiams 2:12-13; 7:5-9). Apaštalas padrąsino juos, išreikšdamas nuoširdžią meilę jiems (2 Korintiečiams 7:3-16). Paulius taip pat stengėsi apginti savo apaštalystę, nes kai kurie susirinkime abejojo jo autoritetu (2 Korintiečiams 13:3).
Svarbios eilutės: „Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo" (2 Korintiečiams 3:5).
„Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia" (2 Korintiečiams 3:18).
„Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena- praėjo, štai visa tapo nauja" (2 Korintiečiams 5:17).
„Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu" (2 Korintiečiams 5:21).
„Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui" (2 Korintiečiams 10:5).
„Nors Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, bet dabar gyvas Dievo jėga. Nors mes irgi silpni Jame, bet jums gyvensime su Juo Dievo galybe" (2 Korintiečiams 13:4).
Trumpas apibendrinimas: Pasveikinęs tikinčiųjų bažnyčią Korinte ir paaiškinęs, kodėl jis neatvyko pas juos, kaip buvo planavęs, Paulius papasakojo apie savo tarnystę. Jo tarnystė bažnyčioms pasižymėjo triumfu per Kristų ir nuoširdumu Dievo akyse (2:14-17). Jis palygino šlovingą Kristaus teisumo tarnavimą su pasmerkimo tarnavimu (3:9) ir paskelbė, jog jis tiki savo tarnystės tikrumu, nepaisant intensyvaus persekiojimo (4:8-18). Penktame skyriuje išdėstomi krikščioniško gyvenimo pagrindai- nauja tapatybė (17eil.) ir mūsų nuodėmės iškeitimas į Kristaus teisumą (21eil.).
6 ir 7 skyriuose Paulius gina save ir savo tarnystę, patikindamas korintiečius, jog nuoširdžiai juos myli, ir ragindamas juos atgailauti bei šventai gyventi. 8 ir 9 skyriuose Paulius ragina Korinto tikinčiuosius sekti Makedoniečių pavyzdžiu ir būti dosniais bei padėti stokojantiems šventiesiems. Jis juos mokė, kokie yra maloningo davimo principai ir apdovanojimai.
Paulius savo laišką baigė dar kartą jiems primindamas savo autoritetą tarp jų (10 skyrius) ir išreikšdamas savo susirūpinimą ir troškimą, kad jie liktų jam ištikimi nuožmaus pasipriešinimo iš netikrų apaštalų akivaizdoje. Jis save vadina „kvailiu", nes nenoriai turėjo didžiuotis savo kvalifikacija ir kentėjimais dėl Kristaus (11 skyrius). Laiško gale jis apibūdino dangaus viziją, kurią jam buvo leista patirti, ir papasakojo apie dyglį kūne, kurį Dievas jam davė, kad išlaikytų jį nuolankų (12 skyrius). Paskutiniame skyriuje Paulius ragina korintiečius ištirti save ir patikrinti, ar tai, kuo jie tiki, yra tikra, ir baigia laišką su meilės ir ramybės palaiminimu.
Sąsajos: Savo laiškuose Paulius dažai mini Mozės Įstatymą, palygindamas jį su Jėzaus Kristaus evangelija ir išgelbėjimu per malone, kurie jį pranokstą savo didingumu. 2 Korintiečiams 3:4-11 Paulius palygina Senojo testamento įstatymą su nauja malonės sandora, įstatymą vadindamas „žudančiu", o Dvasią- teikiančią gyvenimą. Įstatymas yra „mirties tarnavimas, išraižytas akmenyse" (7eil.; Išėjimo 24:12), nes jis tik padeda mums suprasti nuodėmę ir jos pasmerkimą. Įstatymo šlovė yra tame, kad jis atspindi Dievo šlovę, tačiau Dvasios tarnystė yra daug šlovingesnė, nes Ji atspindi Dievo gailestingumą, malonę ir meilę, parūpindama Kristų kaip įstatymo išpildymą.
Praktinis pritaikymas: Palyginus su kitais jo laiškais, šiame laiške yra daugiausia biografinių Pauliaus gyvenimo detalių ir mažiausiai doktrinos. Iš šio laiško mes daugiau sužinome apie Paulių kaip asmenį ir tarnautoją. Yra keletas dalykų, kuriuose mes galime pritaikyti savo gyvenimui. Vienas iš jų yra ne tik pinigų, bet ir laiko tvarkymas. Makedoniečiai ne tik dosniai aukojo, tačiau „visų pirma atsidavė Viešpačiui, o paskui Dievo valia ir mums" (2 Korintiečiams 8:5). Mes taip pat turėtume Dievui pašvęsti ne tik viską, ką turime, tačiau ir visa, kas mes esame. Jam nereikia mūsų pinigų. Jis yra visagalis! Jis trokšta širdies, kuri norėtų tarnauti, mylėti ir Jam patikti. Dievas nori, kad mes aukotume dešimtinę, ir Jis pažada mus palaiminti, kai mes Jam duodame. Tačiau Dievas nori ne tik mūsų pinigų. Jis nori 100%. Jis nori, kad mes Jam atiduotume viską. Visa, kas mes esame. Mes turėtume „išleisti" savo gyvenimus tarnaudami savo Tėvui. Mes turėtume ne tik Jam duoti dalį savo algos, bet mūsų gyvenimai turėtų būti Jo atspindys. Mes pirmiausia turėtume save duoti Viešpačiui ir tada bažnyčiai bei Jėzaus Kristaus tarnystei.
English
Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
2 Korintiečiams Knyga
