2 Karalių Knyga
Autorius: 2 Karalių knygoje nėra minimas jos autorius. Tradiciškai tikima, kad pranašas Jeremijas parašė 1 ir 2 Karalių knygas.Užrašymo data: 2 Karalių knyga (kartu su 1 Karalių knyga) tikriausiai buvo parašyta tarp 560 ir 540 metų prieš Kr.
Užrašymo tikslas: 2 Karalių knyga yra 1 Karalių knygos tęsinys. Joje toliau tęsiama pasidalinusios karalystės (Izraelio ir Judo) karalių istorija. 2 Karalių knyga baigiasi sunaikinimu ir Izraelio bei Judo žmonių deportavimu- Izraelio į Asiriją, Judo į Babiloną.
Svarbios eilutės: „Taip įvyko dėl to, kad izraelitai nusidėjo Viešpačiui, savo Dievui, kuris juos išvedė iš Egipto žemės ir faraono priespaudos, ir garbino svetimus dievus. Jie elgėsi pagal papročius pagonių, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams užimant kraštą, ir pagal Izraelio karalių įvestus papročius" (2 Karalių 17:7-8).
„Pradėdamas karaliauti, Jozijas buvo aštuonerių metų ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus. Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, ir vaikščiojo savo tėvo Dovydo keliais, nenukrypdamas nei į kairę, nei į dešinę" (2 Karalių 22:1a-2).
„Tuomet Viešpats siuntė chaldėjų, sirų, moabitų bei amonitų būrius prieš Judą, kad jį sunaikintų, kaip Jis buvo paskelbęs per savo tarnus pranašus" (2 Karalių 24:2).
„Tačiau Viešpats nenorėjo Judo sunaikinti dėl savo tarno Dovydo, nes jam buvo pažadėjęs duoti žiburį iš jo vaikų" (2 Karalių 8:19).
Trumpas apibendrinimas: 2 Karalių knygoje aprašomas susiskaldžiusios karalystės nuopuolis. Pranašai ir toliau perspėjo žmones, kad Dievas juos nubaus, tačiau žmonės neatgailavo. Izraelio karalystė buvo valdoma nedorų karalių. Nors keletas Judo karalių buvo gerų, tačiau dauguma jo karalių savo valdymu atitolino žmones nuo Jehovos garbinimo. Keli geri valdovai kartu su Eliziejumi bei kitais pranašais nesugebėjo sustabdyti tautos nuosmukio. Šiaurinę Izraelio karalystę sunaikino asirai, ir po maždaug 136 metų pietinę Judo karalystę sunaikino babiloniečiai.
2 Karalių knygoje yra trys pagrindinės temos. Pirma, Viešpats baudžia savo žmones, kai jie Jo neklauso ir atsuka Jam savo nugaras. Izraelitų neištikimybė atsispindėjo karalių žalingoje stabmeldystėje, ir to rezultatas buvo teisi Dievo rūstybė dėl jų maišto. Antra, tikrų Dievo pranašų žodžiai visada išsipildo. Kadangi Viešpats visada ištęsi savo žodį, Jo pranašų žodžiai taip pat visada yra teisingi. Trečia, Viešpats yra ištikimas. Jis prisiminė savo pažadą Dovydui (2 Samuelio 7:10-13), ir, nepaisant žmonių nepaklusnumo ir nedorų karalių, kurie juos valdė, Dievas nesunaikino Dovydo šeimos.
Ženklai: Jėzus naudojo Sarepto našlės iš 1 Karalių ir Naamano iš 2 Karalių knygos istorijas iliustruoti nuostabią Dievo tiesą- Dievo gailestingumą tiems, kuriuos žydai laikė nevertais Dievo malonės: vargšams, silpniems, prispaustiems, mokesčių rinkėjams, samariečiams ir pagoniams. Cituodamas vargšės našlės ir raupsuotojo pavyzdžius, Jėzus parodė esąs Gerasis Gydytojas, kuris gydo ir patarnauja tiems, kuriems labiausiai reikia dieviškos, suverenios malonės. Ta pati tiesa yra paslaptingo Kristaus kūno pagrindas, Kristaus bažnyčios, kurią sudaro žmonės iš visų visuomenės sluoksnių, vyrai ir moterys, turtingi ir vargšai, žydai ir pagonys (Efeziečiams 3:1-6).
Daugybė Eliziejaus stebuklų buvo pranašiški ir panašūs į tuos, kuriuos vėliau atliko pats Jėzus. Eliziejus prikėlė šunemietės moters sūnų (2 Karalių 4:34-35), pagydė Naamaną nuo raupsų (2 Karalių 5:1-19) ir padaugino duonos kepalus, kad jų užtektų pamaitinti šimtui žmonių ir dar liktų (2 Karalių 4:42-44).
Praktinis pritaikymas: Dievas nekenčia nuodėmės ir neleis jai amžinai tęstis. Jeigu mes priklausome Dievui, mes turime tikėtis Jo auklėjimo, kai Jam nepaklustame. Mylintis Tėvas pataiso savo vaikus jų naudai ir tuo įrodo, kad jie tikrai Jam priklauso. Kartais Dievas naudoja netikinčiuosius Jo žmonių pataisymui. Dievas mus perspėja prieš nubausdamas. Mes, krikščionys, turime Dievo Žodį, kuris mus veda ir perspėja, kai mes nuklystame nuo Jo takų. Kaip senovėje gyvenę pranašai, Jo Žodis yra patikimas ir visuomet kalba tiesą. Dievo ištikimybė žmonėms niekada nesibaigia, net ir kai mes esame neištikimi.
Našlės ir raupsuotojo istorijos yra skirtoms mums- Kristaus kūnui. Kaip Eliziejus pasigailėjo šių žmonių, esančių žemiausiame visuomenės lygyje, taip ir mes turime priimti visus, kurie priklauso Kristui mūsų bažnyčiose. Dievas „neatsižvelgia į asmenis" (Apaštalų darbų 10:34), taigi neturėtume ir mes.
English
Grįžti į: Senojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
2 Karalių Knyga
