Hebrajams Knyga
Autorius: Nors yra žmonių, kurie laišką Hebrajams priskiria apaštalui Pauliui, tačiau tikrasis autorius išlieka nežinomas. Šiame laiške nėra Pauliui įprasto pasisveikinimo. Taip pat prielaida, kad laiško autorius rėmėsi informacija ir žiniomis gautomis iš kitų savo akimis mačiusių Jėzų Kristų (2:3), prisideda prie dvejonių, kad Paulius parašė šį laišką. Kai kurie šį laišką priskiria Lukui; kiti siūlo, kad laišką galėjo parašyti Apolas, Barnabas, Silas, Pilypas arba Akvilas su Priscile. Kad ir kokio žmogaus ranka būtų laikiusi rašiklį, Dievo Šventoji Dvasia yra dieviška viso Šventojo Rašto autorė (2 Timotiejui 3:16). Taigi Hebrajų knyga yra tokia pat autoritetinga kaip ir kitos 65 kanoninės Biblijos knygos.Užrašymo data: Ankstyvosios bažnyčios tėvas Klementinas citavo Hebrajų knygą 95 metais. Tačiau sprendžiant pagal vidinius laiško įrodymus, knyga buvo parašyta apie 65 metus. Nustatyti šią datą padeda keletas dalykų šiame laiške- Timotiejus dar buvo gyvas, kai šis laiškas buvo parašytas, ir laiške nėra įrodymų, kad Senojo testamento aukų sistema jau baigėsi, tai reiškia, kad laiškas buvo parašytas prieš Jeruzalės sunaikinimą 70 metais.
Užrašymo tikslas: Velionis Dr. Walter Martin, Krikščioniško tyrimų instituto (Christian Research Institute) įkūrėjas ir bestselerio „Kingdom of the Cults" („Kultų karalystė") autorius savo įprastame šmaikščiame stiliuje rašė, kad Hebrajams laiškas buvo parašytas hebrajo kitiems hebrajams, sakant jiems nustoti elgtis kaip hebrajams. Daug ankstyvųjų žydų tikinčiųjų grįždavo prie judaizmo apeigų ir ritualų, kad išvengtų vis didėjančių persekiojimų. Taigi šis laiškas yra paraginimas tiems persekiojamiems tikintiesiems pasilikti Jėzaus Kristaus malonėje.
Svarbios eilutės: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius" (Hebrajams 1:1-2).
„Tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo?" (Hebrajams 2:3)
„Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu" (Hebrajams 4:14-16).
„Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome" (Hebrajams 11:1),
„Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoje sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje" (Hebrajams 12:1-2).
Trumpas apibendrinimas: Hebrajų knyga kreipiasi į tris žmonių grupes: tikinčiuosius Kristuje; netikinčius, kurie žinojo ir intelektualiai priėmė faktus apie Kristų; ir netikinčius, kuriuos žavėjo Kristus, tačiau kurie Jį atmetė. Svarbu žinoti, kurioje ištraukoje kreipiamasi į kurią grupę. Jeigu ką nors sumaišysime, tuomet padarysime išvadas, kad Raštas pats sau prieštarauja.
Hebrajų autorius nuolatos mini Jėzaus Kristaus asmens ir tarnystės pranašumą ir viršenybę. Senajame testamente judaizmo ritualai bei ceremonijos simboliškai nurodė Mesijo atėjimą. Kitaip tariant, judaizmo ritualai buvo būsimų dalykų šešėlis. Hebrajų laiške rašoma, kad Jėzus Kristus yra geriau už bet ką, ką religija gali pasiūlyti. Visa religijos pompastika nublanksta prieš Kristaus Jėzaus asmenį, darbą ir tarnystę. Taigi šio puikiai parašyto laiško tema yra Viešpaties Jėzaus pranašumas ir viršenybė.
Sąsajos: Tikriausiai niekur kitur Naujajame testamente Senasis testamentas negauna tiek daug dėmesio kiek laiške Hebrajams, kurio pagrindas yra levitų kunigystė. Laiško hebrajams autorius nuolat palygina Senojo testamento aukų nepakankamumą su tobulumu ir užbaigtumu Kristuje. Senoji sandora reikalavo nuolatinių aukų ir vieną kartą metuose išpirkos už nuodėmes, kurią aukodavo žmogiškas kunigas; Naujoji sandora parūpino vieną auką visiems laikams per Kristų (Hebrajams 10:10) ir atvėrė tiesioginį priėjimą prie Dievo sosto visiems, kurie yra Jame.
Praktinis pritaikymas: Laiške Hebrajams yra daug pagrindinių krikščioniškų doktrinų. Jame taip pat pateikiami padrąsinantys „tikėjimo didvyrių" pavyzdžiai, kurie nepaisant didžių sunkumų ir nepalankių sąlygų nepasidavė (Hebrajams 11). Šis tikėjimo herojų sąrašas įrodo besąlygišką ir visišką Dievo patikimumą. Mes taip pat, nepaisydami mūsų aplinkybių ir mąstydami apie nepajudinamą Dievo ištikimybę Senojo testamento šventųjų gyvenimuose, galime pasitikėti Dievo pažadais.
Hebrajų autorius gausiai drąsino tikinčiuosius, bet yra penki perspėjimai, į kuriuos mums svarbu atkreipti dėmesį. Yra pavojus nepaisyti (Hebrajams 2:1-4), pavojus netikėti (Hebrajams 3:7-4:13), pavojus būti dvasiškai nesubrendusiais (Hebrajams 5:11-6:20), pavojus pasiduoti ir neištverti iki galo (Hebrajams 10:26-39) ir įgimtas pavojus atstumti Dievą (Hebrajams 12:25-29). Taigi šiame meistriškame darbe randame puikią doktriną, atgaivinantį padrąsinimo šaltinį ir praktiškus perspėjimus dėl aptingimo krikščioniškame gyvenime. Bet tai dar ne viskas. Laiške Hebrajams randame nuostabų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus portretą- mūsų didžio išgelbėjimo Autoriaus ir Užbaigėjo (Hebrajams 12:2).
English
Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
Hebrajams Knyga
