Luko Evangelija
Autorius: Luko evangelijoje nėra konkrečiai minimas jos autorius. Iš Luko 1:1-4 ir Apaštalų darbų 1:1-3 yra aišku, kad tas pats autorius parašė Luko evangeliją ir Apaštalų darbus. Abi knygos yra parašytos „garbingajam Teofiliui", tikriausiai aukštą postą užimančiam Romos pareigūnui. Pagal ankstyvosios bažnyčios tradiciją, daktaras ir apaštalo Pauliaus palydovas Lukas yra laikomas abiejų knygų autoriumi (Kolosiečiams 4:14; 2 Timotiejui 4:11). Taigi Lukas būtų vienintelis pagonis, parašęs Šventojo Rašto knygą.Užrašymo data: Luko evangelija tikriausiai buvo parašyta tarp 58 ir 65 metų.
Užrašymo tikslas: Kaip ir kitų dviejų sinoptinių evangelijų- Mato ir Morkaus- šios knygos tikslas yra aprašyti Viešpatį Jėzų Kristų ir „viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų" (Apaštalų darbų 1:1-2). Luko evangelija išsiskiria savo detalia istorija- Luko žodžiais tai yra „sutvarkytas pasakojimas" (Luko 1:3), kuris atitinka jo mediciniškai ištreniruotą protą-, kurioje dažnai pateikiamos detalės, kurias kitos evangelijos praleido. Luko aprašytoje Didžiojo Gydytojo gyvenimo istorijoje dėmesys sutelkiamas ties Kristaus tarnyste- ir užuojauta- pagonims, samariečiams, moterims, vaikams, mokesčių rinkėjams, nusidėjėliams ir kitiems Izraelio atstumtiesiems.
Svarbios eilutės: „Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jie ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje" (Luko 2:4-7).
„Jonas visiems kalbėjo: 'Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąją Dvasią ir ugnimi" (Luko 3:16).
„'Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems- regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų'. Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai" (Luko 4:18-19,21).
„Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: 'Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels'." (Luko 18:31-33)
„Atėję į vietą, kuri vadinama 'Kaukolė', jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius- vieną iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus tarė: 'Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro'." (Luko 23:33-34)
„Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno" (Luko 24:1-3).
Trumpas apibendrinimas: Ši knyga vadinama pačia gražiausia bet kada parašyta knyga. Lukas pradeda papasakodamas apie Jėzaus tėvus; Jo pusbrolio Jono Krikštytojo gimimą; Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų, kur tvartelyje gimė Jėzus; ir Kristaus genealogiją iš Marijos pusės. Jėzaus vieša tarnystė bei sūnaus palaidūno, turtingo vyro ir Lozoriaus bei gerojo samariečio istorijos atskleidžia Kristaus tobulą užuojautą ir atleidimą. Nors daug žmonių tikėjo šia nešališka meile, kuri netelpa į jokias žmogiškas ribas, buvo daug kitų- ypač religijos vadovų-, kurie prieštaravo tokiems Jėzaus teiginiams. Kristaus sekėjai buvo kviečiami paskaičiuoti mokinystės kainą, o Jo priešai siekė Jo mirties ant kryžiaus. Galiausiai, Jėzus buvo išduotas, nuteistas ir nukryžiuotas. Tačiau kapas negalėjo Jo sulaikyti! Jo prisikėlimas užtikrino Jo ieškojimo ir gelbėjimo tarnystės tęstinumą.
Sąsaja: Kadangi Lukas buvo pagonis, palyginus su Mato evangelija jis naudoja nedaug Senojo testamento ištraukų, ir dauguma Senojo testamento ištraukų yra Jėzaus žodžiai, o ne pačio Luko pasakojimas. Jėzus naudojo Senąjį testamentą apsiginimui nuo šėtono atakų, atsakydamas jam: „Parašyta" (Luko 4:1-13); identifikuodamas save kaip Mesiją (Luko 4:17-21); primindamas fariziejams, kad jie nesugeba laikytis įstatymo, ir kad jiems reikia Gelbėtojo (Luko 10:25-28; 18:18-27); ir sumaišydamas jų mokymąsi, kai jie bandė apgauti ir sugauti Jėzų (Luko 20).
Praktinis pritaikymas: Lukas pateikia labai gražų mūsų Gelbėtojo paveikslą. Jėzus nepasišlykštėjo neturtingais ir stokojančiais. Jie buvo jo tarnystės centre. Jėzaus laiku Izraelyje buvo aiškus klasių susiskirstymas. Silpni ir prislėgti neturėjo jokios galios pagerinti savo gyvenimo ir labai mielai priėmė žinią, kad „prisiartino Dievo karalystė" (Luko 10:9). Mes taip pat turime dalintis šia žinia su tais, kurie yra šalia mūsų ir kuriems būtinai reikia tai išgirsti. Net ir turtingose šalyse- galbūt netgi dar labiau- dvasinis poreikis yra milžiniškas. Krikščionys turi sekti Jėzaus pavyzdžiu ir nešti gerąją išgelbėjimo žinią dvasiškai stokojantiems. Dievo karalystė prisiartino, ir su kiekviena diena lieka vis mažiau laiko.
English
Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
Luko Evangelija
