Morkaus Evangelija
Autorius: Nors Morkaus evangelijoje neminimas knygos autorius, vieningas ankstyvosios bažnyčios tėvų liudijimas teigia, jog autorius yra Morkus. Jis buvo apaštalo Petro bendradarbis ir jo dvasinis sūnus (1 Petro 5:13). Jis gavo informaciją apie įvykusius įvykius ir Viešpaties mokymą iš Petro ir viską išsaugojo tai užrašydamas.Bendrai priimta, jog Morkus yra Naujojo testamento Jonas Morkus (Apaštalų darbų 12:12). Jo mama buvo turtinga ir gerai žinoma krikščionė Jeruzalės bažnyčioje; tikriausiai bažnyčia rinkosi jos namuose. Morkus prisijungė prie Pauliaus ir Barnabo jų pirmoje misionieriškoje kelionėje, bet dėl nesutarimų su Pauliumi jis į antrą kelionę nevyko (Apaštalų darbų 15:37-38). Tačiau gyvenimo pabaigoje Paulius pasikvietė Morkų būti kartu su juo (2 Timotiejui 4:11).
Užrašymo data: Morkaus evangelija tikriausiai yra viena iš pirmųjų parašytų Naujojo testamento knygų. Ji tikriausiai buvo parašyta apie 57-59 metus po Kr.
Užrašymo tikslas: Matas pagrinde rašė žydams, o Morkaus evangelija parašyta Romos tikintiesiems, ypač pagoniams. Morkus kaip pastorius rašė krikščioniams, kurie jau anksčiau girdėjo ir patikėjo evangelija (Romiečiams 1:8). Jis norėjo, kad jie turėtų biografinę Jėzaus Kristaus, Viešpaties tarno ir pasaulio Gelbėtojo, istoriją. Tuo jis norėjo sustiprinti tikinčiųjų, kurie buvo stipriai persekiojami, tikėjimą ir pamokyti juos, ką reiškia būti Kristaus mokiniu.
Svarbios eilutės: „Ir iš dangaus pasigirdo balsas: 'Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi'." (Morkaus 1:11)
„Jėzus jiems tarė: 'Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais'." (Morkaus 1:17)
„Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: 'Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra dangaus karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,- niekaip neįeis į ją'." (Morkaus 10:14-15)
„Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį" (Morkaus 10:45).
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis'- tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'." (Morkaus 12:30-31)
„Jis joms tarė: 'Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę'" (Morkaus 16:6).
„Jis tarė jiems: 'Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai'" (Morkaus 16:15).
Trumpas apibendrinimas: Ši evangelija išsiskiria iš kitų, nes joje dėmesys labiau sutelkiamas į tai, ką Jėzus darė, o ne į tai, ką Jis mokė. Ji yra paprastai parašyta, greitai judama nuo vieno epizodo Kristaus gyvenime prie kito. Ši evangelija neprasideda su genealogija kaip Mato evangelija, nes pagoniams nebūtų įdomi Jėzaus giminės linija. Pristačius Jėzų Jo krikšto metu, Jis pradėjo savo viešą tarnystę Galilėjoje ir pasišaukė pirmus keturis iš dvylikos mokinių. Toliau aprašomas Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas.
Morkaus pasakojimas nėra tik istorijų rinkinys, bet pasakojimas, kuriuo parodoma, kad Jėzus yra Mesijas ne tik žydams, bet ir pagoniams. Su Petru priešaky, Jėzaus mokiniai išpažino savo tikėjimą Jėzumi (Morkaus 8:29-30), nors tik po Jėzaus prisikėlimo jie pilnai suprato Jo mesianiškumą.
Sekdami Jėzaus kelionę Morkaus evangelijoje per Galilėją, jos apylinkes ir po to per Judėją, mes suprantame, kad Jis labai greitai keliavo. Jis palietė daugybės žmonių gyvenimus, tačiau ant savo mokinių paliko neišdildomą žymę. Persimainymo metu (Morkaus 9:1-9), trims savo mokiniams Jėzus leido pamatyti, kaip Jis atrodys ateityje, kai sugrįš jėgoje ir šlovėje, ir tuo dar kartą parodė jiems, kas Jis iš tikrųjų yra.
Tačiau paskutinėmis dienomis prieš Jo kelionę į Jeruzalę, mes matome Jo mokinius sumišusius, išsigandusius ir abejojančius. Kai Jėzų areštavo, Jis liko vienas, nes visi pabėgo. Per ateinančias tariamo teismo valandas, Jėzus drąsiai skelbė esąs Kristus, Palaimintojo Sūnus, ir kad Jis sugrįš pergalėje (Morkaus 14:61-62). Dauguma mokinių nematė nukryžiavimo, mirties, palaidojimo ir prisikėlimo. Bet keletas ištikimų moterų matė Jo kančią. Po sabato, pirmąją savaitės dieną, ankstų rytą, jos nuėjo prie kapo su laidojimo kvepalais. Kai jos pamatė, kad akmuo buvo nuristas, jos įėjo vidun. Vietoje Jėzaus kūno jos pamatė baltai apsirengusį angelą. Jos gavo džiaugsmingą žinią: „Jis prisikėlė!" Moterys buvo pirmosios evangelistės ir skelbė gerąją Jėzaus prisikėlimo žinią. Per ateinančius amžius ta pati žinia buvo skelbiama visame pasaulyje, ir ji atėjo iki mūsų šiandien.
Sąsajos: Kadangi Morkaus skaitytojai buvo pagonys, jis nenaudojo daugybės Senojo testamento ištraukų, kaip kad Matas, kuris pagrinde rašė žydams. Jis nepradėjo su genealogija, jungiančia Jėzų su žydų patriarchais, bet su Jėzaus krikštu, Jo žemiškos tarnystės pradžia. Ten Jis cituoja Senojo testamento pranašystę apie pasiuntinį- Joną Krikštytoją-, kuris ragino Mesijo laukiančius žmones, sakydamas „Paruoškite Viešpačiui kelią!" (Morkaus 1:3; Izaijo 40:3).
Jėzus minėjo keletą Senojo testamento ištraukų Morkaus evangelijoje. Morkaus 7:6 Jėzus sudraudžia fariziejus dėl jų apsimestino Dievo garbinimo lūpomis, kai jų širdys yra toli nuo Jo, ir cituoja jų pačių pranašą Izaiją, tikindamas juos dėl jų širdžių kietumo (Izaijo 29:13). Jėzus taip pat paminėjo pranašystę, kuri tą patį vakarą buvo išpildyta, kai Jo mokiniai išsibėgiojo kaip avys be ganytojo, nes Jėzus buvo suimtas ir nužudytas (Morkaus 14:27; Zacharijo 13:7). Jis dar kartą paminėjo Izaiją, kai apvalė šventyklą nuo pinigų keitėjų (Morkaus 11:15-17; Izaijo 56:7; Jeremijo 7:11) ir psalmes, kai Jis aiškino esąs mūsų tikėjimo ir Bažnyčios kertinis akmuo (Morkaus 12:10-11; Psalmių 118:22-23).
Praktinis pritaikymas: Morkus Jėzų vaizduoja kaip kenčiantį Tarną (Morkaus 10:45), kaip Tą, kuris atėjo mums tarnauti ir pasiaukoti dėl mūsų, ir iš dalies mus įkvėpti daryti tą patį. Mes turime tarnauti taip kaip Jis, su tokiu pačiu nuolankumu ir atsidavimu. Jėzus mus ragino, primindamas, jog tam, kad būtume išaukštinti Dievo karalystėje, mes turime būti visų tarnai (Morkaus 10:44). Pasiaukojimas turėtų viršyti mūsų norą būti apdovanotiems arba pripažintiems, taip kaip Jėzus noriai nusižemino atiduodamas savo gyvybę už avis.
English
Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
Morkaus Evangelija
