Klausimas
Ką Biblija moko apie bažnyčios discipliną / ekskomunikaciją?
Atsakymas
Ekskomunikacija tai oficialus žmogaus pašalinimas iš bažnyčios narystės ir neoficialus atsiskyrimas nuo to žmogaus. Mato 18:15-20 paaiškina, kaip tai daryti, ir duoda bažnyčiai autoritetą tai daryti. Ten mokoma, kad vienas žmogus (dažniausiai nukentėjusysis) turi nueiti pas žmogų, sukėlusį problemų. Jeigu jis/ji neatgailauja, tuomet du ar trys nueina pas tą patį žmogų, kad paliudytų, jog tas žmogus atsisako atgailauti. Jeigu vis dar nėra atgailos, tuomet situacija iškeliama bažnyčioje. Šis procesas niekada nėra malonus taip, kaip ir tėvas nesimėgauja savo vaikų auklėjimu. Tačiau dažnai tai yra būtina. To tikslas nėra būti žiauriems ar parodyti „mes šventesni už tave“ nusistatymą. To tikslas yra žmogaus santykių atstatymas su Dievu ir kitais tikinčiaisiais. Tai turi būti daroma su meile tam žmogui, iš paklusnumo ir pagarbos Dievui ir su Dievo baime dėl kitų žmonių bažnyčioje.
Biblijoje pateikiamas būtinos ekskomunikacijos pavyzdys vietinėje bažnyčioje- Korinto bažnyčioje (1 Korintiečiams 5:1-13). Šioje ištraukoje Paulius pateikia biblinės ekekomunikacijos priežastis. Viena iš priežasčių (kuri nėra tiesiogiai minima šioje ištraukoje) yra Jėzaus Kristaus (ir Jo bažnyčios) liudijimas netikintiems. Kai Dovydas nusidėjo su Batšeba, viena iš jo nuodėmės pasekmių buvo tai, kad Dievo priešai gavo progą niekinti vienintelio tikro Dievo vardą (2 Samuelio 12:14). Antra priežastis- nuodėmė yra kaip vėžys. Jeigu leisime jai egzistuoti, šalia esantys tuo užsikrės, kaip ir “truputis raugo suraugina visą maišymą” (1 Korintiečiams 5:6-7). Taip pat Paulius paaiškina, kad Jėzus mus išgelbėjo tam, kad mes būtume atskirti nuo nuodėmės, kad mes būtume „nerauginti“, laisvi nuo to, kas sukelia dvasinį gedimą (1 Korintiečiams 5:7-8). Kristus trokšta, kad Jo nuotaka, Bažnyčia, būtų tyra ir nesutepta (Efeziečiams 5:25-27).
Ekskomunickacija taip pat yra dėl ilgalaikės to žmogaus, kuris yra auklėjamas, gerovės. 1 Korintiečiams 5:5 Paulius moko, kad ekskomunikacija- tai neatgailaujančio nusidėjėlio atidavimas šėtonui, “kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną”. Tai reiškia, kad ekskomunikacijos metu Dievas kažkokiu būdu naudoja Šėtoną (ar vieną iš jo demonų) kaip auklėjantį įrankį, fiziškai veikianti nusidėjėlio gyvenime, kad jis/ji nuoširdžiai atgailautų.
Bažnyčios disciplina turėtų atnešti dievotą liūdesį ir tikrą atgailą. Kai tai atsitinka, žmogus gali grįžti į draugiją. Žmogus, aprašytas 1 Korintiečiams 5, atgailavo ir Paulius ragino bažnyčią priimti jį atgal į bažnyčios draugiją (2 Korintiečiams 2:5-8). Deja, tokia disciplina, net ir daroma su meile ir teisingai, ne visada atneša norimus rezultatus. Bet net ir tada, kai bažnyčios disciplina nepasiekia šių rezultatų ir nėra atgailos, ji vis tiek yra būtina, kad įvykdytų kitus anksčiau minėtus gerus tikslus.
Tikriausiai mes visi kažkada matėme jaunuolį, kuriam leidžiama daryti viską, ką jis nori, be jokios pastovios disciplinos. Tai ne koks vaizdelis. Toks tėvų auklėjimas taip pat nėra kupinas meilės, nes jie pasmerkia vaiką niūriai ateičiai. Toks elgesys trukdys vaikui suformuoti prasmingus santykius ir gerai elgtis bet kokiose situacijose. Panašiai ir disciplina bažnyčioje, nors nėra maloni ar lengva, yra ne tik būtina, bet ir kupina meilės. Be to, Dievas ją įsakė.
English
Ką Biblija moko apie bažnyčios discipliną / ekskomunikaciją?
