Klausimas
Kodėl Judas išdavė Jėzų?
Atsakymas
Nors mes negalime būti visiškai tikri, kodėl Judas išdavė Jėzų, kai kurie dalykai yra neabejotini. Pirma, nors Jėzus išsirinko Judą būti vienu iš dvylikos mokinių (Jono 6:64), Rašte aiškiai matome, jog jis niekada netikėjo, kad Jėzus yra Dievas. Gali būti, kad jis net nebuvo įsitikinęs, jog Jėzus yra Mesijas (taip kaip Judas tai suprato). Kiti mokiniai vadino Jėzų „Viešpačiu", tačiau Judas niekada nenaudojo to titulo ir vietoje to į Jėzų kreipėsi „Rabi", o tai paprasčiausiai parodo, jog Jėzus jam buvo tik mokytojas. Buvo situacijų, kai kiti mokiniai drąsiai išpažino savo tikėjimą ir ištikimybę Jėzui (Jono 6:68; 11:16), tačiau Judas nebuvo vienas iš jų ir atrodo, jog jis paprasčiausiai tylėjo. Šis tikėjimo Jėzumi trūkumas yra visų kitų apmąstymų, pateiktų žemiau, pagrindas. Tai taip pat galima pritaikyti ir mums. Jeigu mes nepripažįstame Jėzaus kaip įsikūnijusio Dievo ir kaip vienintelio galinčio atleisti mūsų nuodėmes (ir suteikti mums amžiną išgelbėjimą, kuris ateina su nuodėmių atleidimu), tuomet mes taip pat rizikuojame susidurti su daugybe problemų, kurių šaknys yra mūsų neteisingame požiūryje į Dievą.
Antra, Judui ne tik trūko tikėjimo Kristumi, bet jis taip pat beveik neturėjo asmeninių santykių su Jėzumi. Kai sinoptinėse evangelijose išvardijami dvylika mokinių, jie dažniausiai vardijami ta pačia bendra eilės tvarka, su mažais pakitimais (Mato 10:2-4; Morkaus 3:16-18; Luko 6:14-16). Tikima, jog eilės tvarka parodo mokinio santykių su Jėzumi artumą. Nepaisant mažų pakitimų, Petras ir du broliai Jonas bei Jokūbas visada yra minimi pirmi, ir tai atitinka jų santykius su Kristumi. Judas visuomet minimas paskutinis, ir tai gali parodyti jo asmeninių santykių su Jėzumi trūkumą. Be to, vieninteliai užrašyti Jėzaus ir Judo dialogai yra Jėzaus sudraudimas po Judo godumo vedamos pastabos Marijai (Jono 12:1-8), Judo neigimas, jog jis yra išdavikas (Mato 26:25) ir pats išdavimas (Luko 22:48).
Trečia, Judas buvo užvaldytas godumo ir ne tik išdavė Jėzų, bet ir nesąžiningai elgėsi su kitais mokiniais, kaip matome Jono 12:5-6. Gali būti, kad Judas norėjo sekti Jėzumi paprasčiausiai todėl, jog matė daug sekėjų ir tikėjo, kad jis gali pasipelnyti iš grupės surinktų pinigų. Faktas, jog jis buvo atsakingas už grupės pinigus, parodo jo susidomėjimą pinigais (Jono 13:29).
Taip pat Judas, kaip ir dauguma tuometinių žmonių, tikėjo, jog Mesijas nuvers Romos valdžią ir užims galingą poziciją bei valdys Izraelio tautą. Gali būti, jog Judas sekė Jėzumi, tikėdamasis, pradėjus valdyti naujai politinei jėgai, pasipelnyti iš savo asociacijos su Jėzumi. Be abejonės, po revoliucijos jis tikėjosi būti vienu iš valdančio elito. Kai Judas išdavė Jėzų, jau buvo aišku, kad Jėzus planavo mirti, o ne pradėti maištą Romoje. Taigi galbūt Judas- kaip ir fariziejai- nusprendė, kad, jeigu Jėzus nenuvers Romos valdžios, Jis nėra lauktasis Mesijas.
Senajame testamente yra keletas eilučių, kurios kalba apie išdavimą- vienos iš jų yra konkretesnės nei kitos. Štai dvi iš jų:
„Net ir artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duoną, taikosi man įspirti" (Psalmių 41:9; žr. išsipildymą Mato 26:14, 48-49). Taip pat „Aš jiems tariau: 'Jei jums atrodo teisinga, užmokėkite man, o jei ne- nemokėkite!' Jie pasvėrė mano užmokestį- trisdešimt sidabrinių. Viešpats tarė man: 'Mesk juos į šventyklos iždą, tą aukštą kainą, kuria jie mane įvertino!' Aš įmečiau tuos trisdešimt sidabrinių į šventyklos iždą" (Zacharijo 12:12-13; Zacharijo pranašystės išsipildymas žr. Mato 27:3-5). Šios Senojo testamento pranašystės rodo, jog Judo išdavystė buvo žinoma Dievui ir Jėzaus nužudymas buvo iš anksto suvereniai suplanuotas.
Bet, jeigu Jėzaus išdavystė buvo žinoma Dievui, ar Judas turėjo pasirinkimą, ar jis yra atsakingas už savo elgesį šitoje išdavystėje? Daugumai žmonių sunku sutaikyti „laisvos valios" sąvoka (kaip dauguma žmonių ją supranta) ir Dievo ateities įvykių žinojimą. Taip yra dėl mūsų ribotos patirties, nes mes gyvename linijiniame laike. Jeigu mes matytume Dievą, gyvenantį už laiko ribų (nes Jis viską sukūrė prieš prasidedant „laikui"), tuomet mes suprastume, jog Dievas kiekvieną akimirką mato kaip akimirką dabartyje. Mes patiriame laiką linijoje- mes matome laiką kaip tiesią liniją, kurioje nuo vieno taško mes po truputį judame link kito, mes prisimename praeitį, per kurią jau keliavome, bet negalime matyti ateities, kuri dar mūsų laukia. Tačiau Dievas, amžinas laiko Kūrėjas, nėra „laike" arba laiko juostoje, bet už jos ribų. Galbūt mums padėtų galvoti apie laiką (kai mąstome apie Dievą) kaip apie apskritimą, kurio centre yra Dievas, ir kuriame visi taškai yra vienodai nuo Jo nutolę.
Bet kokiu atveju Judas galėjo priimti sprendimą- bent jau iki tol, kol „įėjo į jį šėtonas" (Jono 13:27)- ir Dievo išankstinis žinojimas (Jono 13:10,18,21) niekaip neanuliavo Judo sugebėjimo priimti bet kokį sprendimą. Ateityje įvyksiantį Judo pasirinkimą Dievas matė lyg vysktantį dabartyje, ir Jėzus pasirūpino, kad Judas suprastų, jog jis yra atsakingas už savo veiksmus. „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane" (Morkaus 14:18). Atkreipkite dėmesį, jog Jėzus apibūdina Judo dalyvavimą kaip išdavystę. O apie atsakomybę už išdavystę Jėzus sakė: „vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti" (Morkaus 14:21). Iš Jono 13:26-27 mes matome, kad šėtonas taip pat prisidėjo prie viso šito, ir jis taip pat yra atsakingas už tai, kas įvyko. Būdamas išmintingas, Dievas sugebėjo manipuliuoti net ir šėtono maištą ir panaudoti jį žmonijos gerovei. Šėtonas prisidėjo prie Jėzaus nukryžiavimo, bet ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį ir nuodėmę. Ir dabar Dievo parūpintas išgelbėjimas yra laisvai dalinamas visiems, kurie priima Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją.
English
Kodėl Judas išdavė Jėzų?
