Klausimas
Kas yra kalbėjimas kalbomis? Ar kalbėjimas kalbomis tai maldos kalba tarp tikinčiojo ir Dievo?
Atsakymas
Kad geriau suprastumėte apie ką kalbame, prašome, perskaitykite mūsų straipsnį apie kalbėjimo kalbomis dovaną. Yra keturios pagrindinės Šventojo Rašto ištraukos, kurios cituojamos kaip kalbėjimo kalbomis įrodymai: Romiečiams 8:26; 1 Korintiečiams 14:4-7; Efeziečiams 6:18 ir Judo 20 eilutė mini meldimasi dvasioje. Tačiau kalbėjimas kalbomis maldoje tikriausiai nėra interpretuojamas kaip meldimasi dvasioje.
Romiečiams 8:26 mus moko: “Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Yra du dalykai, dėl kurių galime nuspręsti, kad Romiečiams 8:26 nekalba apie kalbėjimą kalbomis. Pirma, Romiečiams 8:26 rašoma, kad Dvasia „dejuoja“, o ne tikintysis. Antra, Romiečiams 8:26 rašoma, kad Dvasios dejonės yra neišsakomos. Kalbėjimo kalbomis esmė yra žodžių sakyme.
Taigi mums lieka 1 Korintiečiams 14:4-17, ypač 14 eilutė: „Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis.“ 1 Korintiečiams 14:14 konkrečiai mini meldimasi kalbomis. Ką tai reiškia? Pirma, labai svarbu studijuoti kontekstą. 1 Korintiečiams 14 skyrius pagrinde yra sudarytas iš palyginimo/kontrasto tarp kalbėjimo kalbomis ir pranašystės dovanos. Iš 2-5 eilučių aišku, kad Paulius vertingesne laiko pranašystės dovaną. Tačiau jis taip pat kalba apie kalbėjimo kalbomis vertę ir pamini, kad jis džiaugiasi, jog kalba kalbomis daugiau negu bet kas kitas (18 eilutė).
Apaštalų darbų 2 skyrius apibūdina pirmąjį kartą, kai buvo kalbėta kalbomis. Sėkminių dieną apaštalai kalbėjo kalbomis. Apaštalų darbų 2 skyriuje aiškiai parašyta, jog apaštalai kalbėjo žmogiškomis kalbomis (Apaštalų darbų 2:6-8). Apaštalų darbų 2 skyriuje ir 1 Korintiečiams 14 skyriuje panaudotas žodis glossa reiškia “kalba”. Tai tas pats žodis, iš kurio anglų kalboje yra padarytas žodis “žodynas”. Kalbėjimas kalbomis buvo sugebėjimas kalbėti kalba, kurios kalbėtojas nežino, tam, kad Evangelija būtų perduota tam, kas kalba ta kalba. Korinte, daugybės kultūrų mieste, kalbėjimo kalbomis dovana buvo ypač vertinga ir įžymi. Korinto tikintieji galėjo geriau perteikti Evangeliją ir Dievo Žodį dėl kalbėjimo kalbomis dovanos. Tačiau Paulius aiškiai pasakė, kad, net ir taip naudojant kalbėjimą kalbomis, geriau išversti, kas yra sakoma (1 Korintiečiams 14:13,27). Kai Korinto tikintysis kalba kalbomis, skelbdamas Dievo tiesą kažkam, kas suprantą tą kalbą, tas pats ar kitas tikintysis bažnyčioje turėtų išversti, kas buvo pasakyta, kad visas susirinkimas galėtų suprasti, kas yra sakoma.
Tuomet, kas yra meldimasis kalbomis, ir kuo tai skiriasi nuo kalbėjimo kalbomis? 1 Korintiečiams 14:13-17 nurodo, kad meldimasis kalbomis taip pat turi būti verčiamas. Taigi atrodo, kad meldimasis kalbomis buvo malda Dievui. Ši malda pasitarnautų kažkam, kas supranta tą kalbą, bet tai taip pat turėtų būti išversta, kad visas kūnas galėtų būti ugdomas.
Tokia interpretacija nesutampa su požiūriu tų, kurie meldimasi kalbomis laiko maldos kalba. Jų požiūrį galima sutrumpinti taip: meldimasis kalbomis yra asmeninė malda tarp tikinčiojo ir Dievo (1 Korintiečiams 13:1), kurią tikintysis naudoja savo udgymui (1 Korintiečiams 14:4). Tokia interpretacija yra nebiblinė dėl šių priežasčių: 1) Kaip meldimasis kalbomis gali būti asmeninė maldos kalba, jeigu ji turi būti išverčiama/aiškinama (1 Korintiečiams 14:13-17)? 2) Kaip meldimasis kalbomis gali būti savęs ugdymui, jeigu Šventasis Raštas moko, kad dvasinės dovanos yra bažnyčios, o ne savęs ugdymui (1 Korintiečiams 12:7)? Kaip meldimasis kalbomis gali būti asmeninė maldos kalba, jeigu kalbėjimo kalbomis dovana yra ženklas netikintiems (1 Korintiečiams 14:22)? 4) Biblijoje aiškiai parašyta, kad ne kiekvienas turi kalbėjimo kalbomis dovaną (1 Korintiečiams 12:11,28-30). Kaip kalbėjimas kalbomis gali būti dovana savęs ugdymui, jeigu ne kiekvienas tikintysis gali ją turėti? Argi ne mums visiems reikia būti ugdomiems?
Kai kurie meldimasi kalbomis supranta kaip „slaptą kalbos kodą“, kurio Šėtonas ir jo demonai negali suprasti ir negali to panaudoti prieš mus. Ši interpretacija yra nebiblinė dėl šių priežasčių: 1) Naujasis Testamentas pastoviai apibūdina kalbėjimą kalbomis kaip žmogišką kalbą, ir Šėtonas bei jo demonai puikiai supranta žmogiškas kalbas. 2) Biblijoje aprašyta daugybė tikinčiųjų, kurie meldėsi savo kalboje, girdimai be jokios baimės, kad Šėtonas pertrauks jų maldas. Net jei Šėtonas ir jo demonai girdi ir supranta mūsų maldas, jie neturi jokios galios, kuri sustabdytų Dievą nuo atsakymo į mūsų maldas, kurios yra pagal Jo valią. Mes žinome, kad Dievas girdi mūsų maldas, ir visai nesvarbu, ar Šėtonas ir jo demonai jas girdi, ar ne.
Ką tuomet mums pasakyti apie krikščionis, kurie kalba kalbomis ir pastebi, kad tai labai juos ugdo? Visų pirma, mes turime paremti savo tikėjimą Šventuoju Raštu, o ne patirtimi. Savo patirtis turime matyti Šventojo Rašto šviesoje, o ne interpretuoti Raštą savo patirčių šviesoje. Antra, daug kultų ir pasaulio religijų taip pat praneša apie kalbėjimo/meldimosi kalbomis patirtis. Taigi atrodo, kad demonai sugeba padirbti kalbėjimo kalbomis dovaną.Tai mus turėtų priversti dar atidžiau patikrinti savo patirtis su Šventuoju Raštu. Trečia, tyrimai rodo, kad galima išmokti kalbėti/melstis kalbomis. Girdint ir stebint kitus, kurie kalba kalbomis, net pasąmoningai žmogus gali išmokti, kaip tai daryti. Tai labiausiai tikėtinas paaiškinimas daugybės krikščionių, kurie kalba/meldžiasi kalbomis. Ketvirta, savęs „ugdymo“ jausmas yra natūralus. Žmogaus kūnas gamina adrenaliną ir endorfinus, kai jis patiria kažką naujo, jaudinančio, emocionalaus ir/arba atskirto nuo racionalaus mąstymo.
Kalbėjimas kalbomis tikrai yra problema, dėl kurios krikščionys gali pagarbiai ir su meile sutikti nesutikti. Kalbėjimas kalbomis nenulemia išgelbėjimo. Kalbėjimas kalbomis neskirsto krikščionių į brandžius ir nebrandžius. Klausimas ar meldimasis kalbomis yra asmeninė maldos kalba, ar ne, nėra vienas iš krikščionių tikėjimo pagrindų. Taigi nors mes tikime, kad biblinė kalbėjimo kalbomis interpretacija neveda prie asmeninės maldos kalbos idėjos ir savęs ugdymo, mes pripažįstam, kad daug mūsų brolių ir sesių Kristuje, kurie tai praktikuoja, yra verti mūsų meilės ir pagarbos.
English
Kas yra kalbėjimas kalbomis? Ar kalbėjimas kalbomis tai maldos kalba tarp tikinčiojo ir Dievo?
