Klausimas
Kodėl Dievas atsiuntė Jėzų būtent tuo metu? Kodėl ne anksčiau? Kodėl ne vėliau?
Atsakymas
„Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Galatams 4:4). Ši eilutė skelbia, kad Tėvas siuntė savo Sūnų „atėjus laikų pilnatvei“. Pirmojo amžiaus metu vyko daug įvairių dalykų, kurie, žmogiškai mąstant, sukūrė idealias sąlygas Kristaus atėjimui.
1) Žydai nekantriai laukė Mesijo atėjimo. Romos valdžia Izraelyje padidino žydų troškimą Mesijo atėjimui.
2) Romos valdžia suvienijo didelę pasaulio dalį. Kadangi imperija buvo pakankamai rami, nebuvo sudėtinga keliauti. Tai leido ankstyviesiems krikščionims skleisti evangeliją. Kitais amžiais tokia laisvė keliauti būtų buvus neįmanoma.
3) Roma užkariavo savo kariuomene, bet Graikai užkariavo savo kultūra. „Įprasta“ graikų kalbos forma (kuri skyrėsi nuo klasikinės graikų kalbos) buvo verslo kalba ir šnekamoji kalba visoje imperijoje. Tai leido skelbti evangeliją skirtingų tautybių žmonėms, nes jie visi suprato bendrą kalbą.
4) Tai, kad daug netikrų stabų nepadėjo žmonėms laimėti pergalės prieš Romos užkariautojus, privertė juos palikti stabų garbinimą. Tuo pačiu metu labiau „kultūringuose“ miestuose, graikų filosofija ir tuometinis mokslas paliko žmones dvasiškai tuščius, panašiai kaip šiandien yra su ateistinėmis komunizmo valdžiomis, kurios palieka žmonėse dvasinę tuštumą. 5) Tuometinės mistinės religijos akcentavo galbėtoją-dievą ir reikalavo garbintojus aukoti kraujo aukas. Tai padarė Kristaus Evangeliją, kurioje skelbiama galutinė auka, labiau tikėtina žmonėms. Graikai taip pat tikėjo sielos nemirtingumu (bet ne kūno).
6) Romos armija rinko naujus karius iš įvairių provincijų. Tie vyrai buvo supažindinami su Romos kultūra ir idėjomis (tokiomis kaip Evangelija), kurios dar nebuvo pasiekusios atokesnių provincijų. Ankstyviausias Evangelijos skelbimas Britanijai buvo krikščionių karių, kurie ten buvo išiųsti, pastangų rezultatas.
Šie teiginiai yra paremti žmonių žvelgimu į tą laiką ir spekuliavimu, kodėl būtent tas laikas istorijoje buvo geras Kristaus atėjimui. Bet mes suprantame, kad Dievo keliai nėra mūsų keliai (Izaijo 55:8), ir šios priežastys nebūtinai buvo, dėl ko Dievas pasirinko būtent tą laiką savo Sūnaus atsiuntimui. Iš Galatams 3 ir 4 skyrių konteksto yra aiškų, kad per žydų Įstatymą Dievas stengėsi nutiesti pagrindą, kuris paruoštų kelią Mesijo atėjimui. Įstatymo tikslas buvo padėti žmonėms suprasti savo nuodėmingumo rimtumą (nes jie negalėjo laikytis Įstatymo), nes tai padėtų jiems lengviau priimti sprendimą jų nuodėmei- Jėzų Mesiją (Galatams 3:22-23; Romiečiams 3:19-20). Įstatymas taip pat buvo “auklėtojas” (Galatams 3:24), vedantis žmones pas Jėzų kaip Mesiją. Tai įvyko per visas pranašystes, esančias įstatyme apie Mesiją, kurias Jėzus išpildė. Prie to galima pridėti aukojimo sistemą, kuri pabrėžė aukos už nuodėmes poreikį ir aukos neužtektinumą (po kiekvienos aukos vis dar reikėdavo dar vienos aukos). Per įvairius įvykius ir religines šventes Senojo Testamento istorija nupiešė Kristaus asmens ir darbo paveikslus (pvz.: Abraomo pasiryžimas paaukoti savo sūnų Izaoką, arba visos Paschos detalės išėjimo iš Egipto laiku ir t.t.).
Kristaus atėjimo laikas buvo tikslus pranašystės išpildymas. Danieliaus 9:24-27 rašoma apie „septyniasdešimt savaičių“ arba septyniasdešimt „septynetų“. Pagal kontekstą šios „savaitės“ arba „septynetai“ reiškia septynių metų grupes, ne septynias dienas. Mes galime patikrinti pirmų septyniasdešimt devynių savaičių istoriją ir sudelioti detales (septyniasdešimta savaitė įvyks kažkada ateityje). Septyniasdešimties savaičių skaičiavimas prasideda nuo tada, kai buvo duotas „įsakymas atstatyti Jeruzalę“ (25 eilutė). Šis įsakymas buvo duotas per Artakserksį Longimanus 445 metais (žr. Nehemijo 2:5). Pranašystėje parašyta, kad po septynių „septynetų“ plius 62 “septynetų“ arba 69 x 7 metų „pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis“ (reiškiantis didelį sunaikinimą) (26 eilutė). Čia mes turime nesuklaidinamą nuorodą į Gelbėtojo mirtį ant kryžiaus. Praeitame amžiuje Seras Robert Anderson savo knygoje Ateinantis Princas (“Coming Prince”) pateikė tikslius šešiasdešimt devynių savaičių paskaičiavimus, naudojant ‘pranašiškus metus’, atsižvelgiant į keliamuosius metus, klaidas kalendoriuose ir pakeitimą iš pr. Kr į po Kr. Pagal tuos paskaičiavimus šešiasdešimt devynios savaitės baigėsi tą dieną, kai Jėzus triumfo eisenoje įžengė į Jeruzalę, penkias dienas prieš Jo mirtį. Nesvarbu, ar naudojame laiko juostas ar ne, aišku, kad Kristaus įsikūnijimas yra susijęs su detaliomis pranašystėmis užrašytomis Danieliaus penkis šimtus metus prieš tam įvykstant.
Kai atėjo Kristaus įsikūnijimo laikas, tuo meto žmonės buvo pasiruošę Jo atėjimui. Vėliau kiekviename amžiuje žmonės turėjo daugiau negu pakankamą kiekį įrodymų, kad Jėzus tikrai yra pažadėtasis Mesijas, kuris išpildė Raštą, su daugybę detalių pranašavusį Jo atėjimą.
English
Kodėl Dievas atsiuntė Jėzų būtent tuo metu? Kodėl ne anksčiau? Kodėl ne vėliau?
