Klausimas
Kodėl aš turėčiau tikėti Kristaus prisikėlimu?
Atsakymas
Faktas, kad Jėzui Kristui buvo viešai įvykdyta mirties bausmė, Jį nukryžiuojant pirmame amžiuje Judėjoje, Piloto Poncijaus valdžioje, žydų sinedriono įsakymų, yra gerai žinomas ir įrodytas. Ne krikščioniški istoriniai šaltiniai parašyti Flavijaus Juozapo, Kornelijaus Tacito, Liucian iš Samosatos, Maimonido ir netgi žydų sinedriono patvirtina ankstyvųjų krikščionių matytus šiuos svarbius istorinius Jėzaus Kristaus mirties aspektus.
Jo prisikėlimą patvirtiną kelios įrodymų linijos, formuojančios svarius argumentus. Nepaprastai gabus teisininkas ir visuomenės veikėjas Seras Lionel Luckhoo (iš Giuneso pasaulio rekordų knygos, žymus neprilygstamomis 245 iš eilės laimėtomis pergalėmis, ginant ir išteisinant žmones, apkaltintus žmogžudystėmis) yra puikus pavyzdys krikščionių entuziazmo ir pasitikėjimo prisikėlimo įrodymų stiprumu. Jis rašė: “Aš praleidau daugiau nei 42 metus dirbdamas advokatu įvairiose pasaulio dalyse ir teismuose, ir vis dar aktyviai dirbu. Man pasisekė ir aš laimėjau daugybę prisiekusiųjų teismų ir su tokiu pačiu įsitikinimu aš galiu sakyti, jog yra tiek daug įrodymų dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo, kad jie priverčia patikėti tuo faktu ir nepalieka vietos abejonėms.”
Sekuliaraus pasaulio atsakas į tuos pačius įrodymus buvo, kaip ir tikėtasi, apatiškas ir sutampa su jo nepajudinamu įsipareigojimu metodologiniam natūralizmui. Tiems, kurie nežino, ką reiškia metodologinis natūralizmas- tai žmogaus pastangos viską paaiškinti gamtos dėsniais ir tik gamtos dėsniais. Jei tariamas istorinis įvykis prieštarauja gamtos dėsniams (pvz.: stebuklingas prisikėlimas), sekuliarūs mokslininkai jį vertins su nepaprastu skepticizmu, nekreipiant dėmesio į įrodymus, kad ir kokie svarūs ir teigiami jie būtų.
Mūsų požiūriu, toks gamtos dėsnių laikymasis, neatsižvelgiant į esminius įrodymus, kurie prieštarauja jų išvadoms, nėra palankus nešališkam (ir pilnam) įrodymų tyrinėjimui. Mes sutinkame su Prof. Wernher von Braun ir daugybę kitų, kurie tiki, jog yra neteisinga į įrodymus žvelgti su išankstiniu populiarios filosofijos mąstymu, nes tai trukdo objektyvumui. Kitaip tariant, Prof. Von Braun yra pasakęs: „Versti tikėti tik viena išvada... pažeistų pačio mokslo objetyvumą.“
Taigi toliau mes pateiksime kelias prisikėlimo įrodymų linijas.
Pirma Kristaus prisikėlimo įrodymų linija
Visų pirma, yra akivaizdžiai nuoširdžių žmonių, kurie savo akimis matė patį įvykį. Ankstyvieji krikščionys citavo šimtus žmonių, mačiusių prisikėlimą, iš kurių keletas netgi užrašė savo tariamą patirtį. Daug tų liudytojų savo valia ir ryžtingai iškentė ilgus kankinimus ir mirtį vietoje to, kad išsižadėtų savo liudijimo. Šis faktas liudija jų nuoširdumą ir tai reiškia, kad jie nebuvo apgauti. Remiantis istoriniais šaltiniais (Apaštalų darbų knyga 4:1-17; Plinijaus laiškais Trajanui X, 96 ir t.t.) dauguma krikščionių galėjo nutraukti kankinimus paprasčiausiai išsižadėdami savo tikėjimo. Tačiau atrodo, kad vietoje to jie pasirinko iškęsti kentėjimus ir skelbti Kristaus prisikėlimą iki pat mirties.
Žinoma, nors kankinio mirtis yra verta dėmesio, tačiau ji nebūtinai yra įtikinanti. Tai nepatvirtina įvykio, bet parodo tikinčiojo tikrumą (parodant jo/jos nuoširdumą matomu būdu). Ankstyvųjų krikščionių mirtys yra vertos dėmesio, nes jie žinojo, ar tai, ką jie išpažino yra tiesa, ar ne. Jie arba matė Jėzų Kristų gyvą po Jo mirties arba nematė. Tai yra nepaprasta. Jeigu Jėzaus prisikėlimas buvo tik melas, kodėl tiek daug žmonių tai įamžintų tokiomis aplinkybėmis? Kodėl jie taip tvirtai įsikibtų į melą, kuris neduoda jiems jokios naudos, kai jie yra persekiojami, įkalinami, kankinami ir žudomi?
Nors Rugsėjo 11, 2001 savižudžiai pagrobėjai be abejonės tikėjo tuo, ką jie išpažino (įrodydami tai savo pasiryžimu numirti), tačiau jie negalėjo žinoti ir nežinojo, ar tai, kuo jie tikėjo buvo tiesa. Jų tikėjimas buvo paremtas tradicijomis, perduotomis iš kartos į kartą. O ankstyvieji krikščionys buvo pirma karta. Arba jie matė tai, ką jie sakė, kad matė, arba jie nematė.
Žinomiausi prisikėlimo liudytojai buvo apaštalai. Jie kartu patyrė nepaneigiamus pokyčius po tariamo prisikėlusio Kristaus pasirodymo. Iškart po Jo nukryžiavimo, apaštalai pasislepė, bijodami prarasti savo gyvybes. Po prisikėlimo jie išėjo į gatves ir drąsiai skelbė prisikėlimą, nepaisydami intensyvaus persekiojimo. Kas paskatino tokį staigų ir drastišką pokytį? Tikrai ne finansinis pelnas. Apaštalai atidavė viską, ką turėjo, įskaitant savo gyvenimus, kad galėtų skelbti prisikėlimą.
Antra Kristaus prisikėlimo įrodymų linija
Antra prisikėlimo įrodymų linija yra susijusi su tam tikrų pagrindinių skeptikų atsivertimu, ryškiausi iš jų yra Paulius ir Jokūbas. Paulius pats prisipažino buvęs žiaurus ankstyvosios Bažnyčios persekiotojas. Po to įvykio, kurį jis apibūdino kaip susidūrimą su prisikėlusių Kristumi, Paulius staiga ir drastiškai pasikeitė- žiaurus Bažnyčios persekiotojas tapo vienu iš vaisingiausių ir nesavanaudiškiausių gynėjų. Kaip daugelis ansktyvųjų krikščionių, Paulius kentė skurdą, persekiojimus, plakimus, įkalinimą ir mirties bausmę už nepajudinamą įsitikinimą Kristaus prisikėlimu.
Jokūbas buvo skeptiškas, tačiau ne toks priešiškas kaip Paulius. Tariamas susitikimas su prisikėlusių Kristumi jį pakeitė į nepakartojamą tikintyjį, Jeruzalės bažnyčios vadovą. Mes vis dar turime tai, ką mokslininkai priima kaip vieną iš jo laiškų ansktyvajai bažnyčiai. Kaip ir Paulius, Jokūbas savo valia kentėjo ir mirė dėl savo liudijimo. Tai faktas patvirtinantis jo tikėjimo nuoširdumą (žr. Apaštalų darbų knygą ir Juozapo „Žydų senovė“ XX, ix, 1).
Trečia ir ketvirta Kristaus prisikėlimo įrodymų linijos
Trečia ir ketvirta įrodymų linijos yra priešų patvirtinimai, jog kapas, kuriame Jėzus buvo palaidotas, buvo tuščias, ir kad tikėjimas apie Jėzaus prisikėlimą įsitvirtino Jeruzalėje. Jėzaus mirties bausmė buvo įvykdyta viešai, ir Jis buvo palaidotas Jeruzalėje. Jeigu Jėzaus kūnas būtų likęs kape, būtų neįmanoma tikėjimui Jėzaus prisikėlimu įsitvirtinti Jeruzalėje, nes žydų sinedrionas galėtų jį išimti iš kapo, viešai demonstruoti ir taip atskleisti apgavystę. Tačiau vietoje to žydų sinedrionas apkaltino mokinius kūno vagyste, taip bandydami paaiškinti kūno dingimą (ir tuščią kapą). Kaip paaiškinti faktą, jog kapas buvo tuščias? Štai trys labiausiai paplitę paaiškinimai:
Pirmas- mokiniai pavogė kūną. Jeigu tai būtų tiesa, mokiniai žinotų, jog prisikėlimas yra apgavystė. Tai žinodami, jie nebūtų pasiryžę kentėti ir mirti už prisikėlimo skelbimą. (Žr. Pirmą įrodymų liniją apie akivaizdų liudytojų nuoširdumą). Visi liudytojai žinotų, jog jie nematė Kristaus, ir kad jie meluoja. Su tiek daug sąmokslininkų, kas nors tikrai būtų išsidavęs, jeigu ne tam, kad sustabdytų savo kentėjimą tai, kad sustabdytų šeimos ir draugų kentėjimus. Pirma tikinčiųjų karta iškentė žiaurių elgesį ypač po gaisro Romoje 64 metais (gaisro, kurį manoma, kad pats Nero suorganizavo, kad padarytų vietos savo rūmų plėtimui, bet apkaltino Romos krikščionis, taip išteisindamas save). Romos istorikas Kornelijus Tacitas savo Imperialistinės Romos Analuose (metraščiuose, kurie buvo išleisti kartos, gyvenusios po gaisro, metu) rašė:
„Nero primetė kaltę ir paskyrė pačius žiauriausius kankinimus nekenčiamai žmonių klasei, kurie kitų buvo vadinami krikščionimis. Kristus, iš kurio vardo kilo tas pavadinimas, iškentė ekstremalią bausmę valdant Tiberijui, vieno iš mūsų prokurorų Poncijaus Piloto rankose, ir pats žalingiausias prietaras, kuris buvo kuriam laikui nutildytas, vėl išsiveržė ne tik Judėjoje, pirmame blogio šaltinyje, bet netgi Romoje, kur visi bjaurūs ir gėdingi dalykai, atėję iš viso pasaulio, randa centrą ir tampa populiarūs. Atitinkamai buvo areštuoti visi, kurie prisipažino kaltais, o tada daugybė žmonių buvo areštuoti ir apkaltinti ne tiek dėl nusikaltimo- miesto padegimo-, kiek dėl neapykantos žmonijai. Visokie pasityčiojimai buvo pridėti prie jų mirčių. Apdengti gyvulių odomis jie buvo draskomi ir plėšomi šunų, jie buvo kalami prie kryžių, įmetami į ugnį ir sudeginami, kad būtų šviesiau naktį, kai dienos šviesa pasibaigdavo.“ (Analai, XV, 44)
Nero apšviesdavo savo sodo vakarėlius su krikščionimis, kurie buvo deginami gyvi. Tikrai kažkas būtų išpažinęs tiesą kęsdamas tokius žiaurius skausmus. Tačiau faktas yra tas, kad mes nežinome nei vieno ansktyvojo krikščionio, kuris išsižadėtų tikėjimo, kad tik jo kentėjimas pasibaigtų. Priešingai, mes turime daugybę liudytojų, mačiusių prisikėlusį Kristų ir pasiruošusių iškęsti kentėjimus ir net mirtį už savo liudijimą.
Jeigu mokiniai nepavogė kūno, tai kaip dar paaiškinti tuščią kapą? Kai kurie siūlė, kad Kristus suvaidino savo mirtį ir vėliau ištrūko iš kapo. Toks paaiškinimas yra akivaizdus absurdas. Liudytojų žodžiais Kristus buvo sumuštas, kankinamas, draskomas ir badomas. Jo vidiniai organai buvo sužeisti, jis prarado daug kraujo, negalėjo kvėpuoti, ir jo širdis buvo perdurta ietimi. Neturime jokių gerų priežasčių tikėti, jog Jėzus Kristus (ar bet koks kitas žmogus) galėtų išgyventi tokius dalykus, suvaidinti savo mirtį, sedėti kape tris dienas ir naktis be medikų pagalbos, be vandens ir maisto, patraukti milžinišką akmenį, kuris saugojo kapą, ir pabėgti nepastebėtas (nepaliekant kraujo pėdsakų po savęs), įtikinti šimtus liudytojų, jog Jis prisikėlė iš numirusių ir yra sveikas, ir tada dingti nepaliekant pėdsakų. Tokia idėja yra kvaila.
Penkta Kristaus prisikėlimo įrodymų linija
Penktoji įrodymų linija yra susijusi su įvykį mačiusių žmonių liudijimo savitumu. Visuose pagrindiniuose prisikėlimo apsakymuose, moterys yra pirmos pamačiusios ir pagrindinės liudytojos. Toks pasirinkimas būtų keistas, nes senovės žydų ir Romos kultūrose moterys buvo visai negerbiamos. Jų liudijimas buvo laikomas nepakankamu ir atmestinu. Žinant tai, mažai tikėtina, kad pirmo amžiaus melų skleidėjai pasirinktų moteris kaip pagrindines liudytojas. Jeigu jie visi melavo ir prisikėlimas buvo apgaulė, kodėl turėdami vyrus mokinius, kurie visi tvirtino matę prisikėlusį Jėzų, jie pasirinko blogiausiai vertinamus ir nepatikimiausius liudytojus?
Prof. William Lane Craig paaiškina: „Kai suprantame moterų vaidmenį pirmo amžiaus žydų visuomenėje, suvokiame keistumą fakto, kad tuščio kapo istorijoje moterys pirmos randa tuščią kapą. Moterų padėtis pirmo amžiaus Palestinoje buvo labai žema. Netgi buvo senų žydų mokytojų pasisakymų tokių kaip: ‚Geriau sudeginti Įstatymo žodžius negu juos sakyti moteriai‘ ir ‚palaimintas tas, kurio vaikai yra berniukai, bet vargšas, kuris turi mergaites.‘ Moterų liudijimai buvo laikomi beverčiais ir moterims net nebuvo leidžiama būti liudininkėmis žydų teisme. Visa tai turint omenyje, faktas, kad pagrindinės tuščio kapo liudininkės yra moterys, kelia nuostabą. Vėlesni legendos apsakymai tikrai būtų pasirinkę vyrus tuščio kapo liudininkais- pavyzdžiui Petrą ar Joną. Labiausiai tikėtinas fakto, kad moterys yra pirmosios tuščio kapo liudininkės, paaiškinimas- patinka mums tai ar ne- yra tas, kad jos pirmosios rado tuščią kapą! Tai parodo, kad Evangelijų autoriai sąžiningai užrašė tai, kas įvyko, netgi jeigu tai buvo gėdinga. Tai liudija šios tradicijos istoriškumą, o ne legendos statusą“ (Prof. William Lane Craig, Lee Strobel citata, The Case For Christ, Grand Rapids: Zondervan, 1998, p. 293)
Santrauka
Šios įrodymų linijos: akivaizdus nuoširdumas žmonių, kurie savo akimis matė įvykį (ir apaštalų atveju nepaaiškinamas, įtikinamas pokytis), atsivertimas ir akivaizdus nuoširdumas pagrindinių priešininkų- skeptikai tapo kankiniais-, tuščias kapas, priešo patvirtinimas, jog kapas buvo tuščias, moterų liudijimas, tokio liudijimo svarba atsižvelgiant į istorinį kontekstą; visi šie įrodymai stipriai patvirtina prisikėlimo istoriškumą. Mes skatiname skaitytojus skriti laiko šių įrodymų apmąstymui. Ką jie jums sako? Mes patys mąstydami apie šiuos įrodymus, ryžtingai kartu su Seru Lionel taigiame:
„Yra tiek daug įrodymų dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo, kad jie priverčia patikėti tuo faktu ir nepalieka vietos abejonėms.”
English
Kodėl aš turėčiau tikėti Kristaus prisikėlimu?
