Klausimas
Koks yra krikščioniškas požiūris apie išėjimą į pensiją?
Atsakymas
Kai krikščionims artėja pensijos amžius, jie dažnai susimąsto, ką krikščionys turėtų daryti po išėjimo į pensiją. Ar krikščionys pasitraukia iš krikščioniškų tarnysčių, kai jie išeina į pensiją darbe? Kaip krikščionis turėtų žiūrėti į išėjimą į pensiją?
1. Nors nėra biblinio principo, pagal kurį žmogus, pasiekęs tam tikrą amžių, turėtų išeiti į pensiją savo darbe, tačiau Biblijoje yra pavyzdys apie Levitus ir jų darbą šventykloje. Skaičių 4 skyriuje Levitų giminės vyrai, kurių amžius yra nuo 25 iki 50 metų, yra išrenkami tarnavimui šventykloje. Sulaukę 50 metų, jie turi pasitraukti iš tarnybos. Jie toliau „padės savo broliams“, bet nedirbs jokio darbo (Skaičių 8:24-26).
2. Nors mes savo darbe (net ir “pilno etato” krikščioniškoje tarnystėje) išeiname į pensiją, mes niekada neturėtume išeiti į pensiją mūsų tarnystėje Viešpačiui. Žinoma, mūsų tarnavimo būdas gali pasikeisti. Luko 2:25-38 pateikia dviejų labai senų žmonių pavyzdžius (Simeono ir Onos), kurie nenustojo ir ištikimai tarnavo Viešpačiui. Ona buvo pagyvenusi našlė, kuri kasdien tarnavo šventykloje pasninku ir malda. Tito 2 skyriuje parašyta, kad vyresni vyrai ir moterys savo pavyzdžiu turi mokyti jaunesnius vyrus ir moteris, kaip reikia gyventi.
3. Senatvės metai neturėtų būti praleisti vien ieškant malonumų. Paulius sakė, kad našlė, kuri gyvena dėl savo malonumo, yra mirus dar tebesanti gyva (1 Timotiejui 5:6). Daug žmonių, priešingai Biblijos instrukcijoms, pensijos metus laiko”malonumo ieškojimo” metais. Tai nereiškia, kad pensininkai negali mėgautis golfu, įvairiais renginiais ar maloniais užsiėmimais. Bet šie dalykai jokiu gyvenimo laikotarpiu neturėtų būti pagrindinis gyvenimo tikslas.
4. 2 Korintiečiams 12:14 parašyta, kad tėvai turėtų taupyti vaikams. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį tėvai gali „sutaupyti“ vaikams, yra jų dvasinis palikimas, kuris gali būti perduotas iš kartos į kartą vaikams, anūkams, proanūkiams ir proproanūkiams. Pagyvenusių „patriarchų“ ir „matriarchatų“ ištikimos maldos turi įtakos kelių kartų palikuonims. Malda pagyvenusių žmonių gyvenime tikriausiai yra daugiausiai vaisių atnešanti tarnystė.
Krikščionis niekada neišeina į pensiją tarnystėje Dievui; jis tik pasikeičia darbo vietos adresą. Apibendrinant, kai žmogus pasiekia „pensijos amžių“ (koks amžius tai bebūtų), jo darbo vieta gali pasikeisti, bet jo gyvenimo darbas tarnaujant Viešpačiui nepasikeičia. Dažnai šie „šventi vyresnieji“, nugyvenę gyvenimą Dievo artybėje, gali perteikti Dievo Žodžio tiesas, pasidalindami, kaip Dievas veikė jų pačių gyvenimuose. Kai mes senstame, Psalmisto malda turėtų būti ir mūsų malda: „Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu“ (Psalmių 71:18).
English
Koks yra krikščioniškas požiūris apie išėjimą į pensiją?
