Klausimas
Ar krikščionis gali prarasti išgelbėjimą?
Atsakymas
Visų pirma, mums reikia apibūdinti terminą “krikščionis”. Krikščionis nėra žmogus, kuris pasakė maldą, išėjo į priekį bažnyčioje ar užaugo krikščionių šeimoje. Nors visi šie dalykai gali būti krikščioniškos patirties dalis, jie nepadaro žmogaus krikščionimi. Krikščionis yra žmogus, kuris pilnai pasitikėjo Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Gelbėtoju ir dėl to turi Šventąją Dvasią (Jono 3:16; Apaštalų darbų 16:31; Efeziečiams 2:8-9).
Taigi, turint šitą apibūdinimą omenyje, ar krikščionis gali prarasti išgelbėjimą? Tai yra labai svarbus klausimas. Tikriausiai geriausias būdas atsakyti į šį klausimą yra pažvelgti į tai, ką Biblija sako apie išgelbėjimą ir kas įvyktų, jeigu mes prarastume išgelbėjimą:
Krikščionis yra naujas kūrinys. „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena- praėjo, štai visa tapo nauja“ (2 Korintiečiams 5:17). Krikščionis nėra tik patobulinta žmogaus versija; krikščionis yra visiškai naujas kūrinys. Jis yra „Kristuje“. Tam, kad krikščionis prarastų išgelbėjimą, naujas kūrinys turėtų būti sunaikintas.
Krikščionis yra atpirktas. „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Romiečiams 5:1). Išteisinti reiškia paskelbti teisiu. Visi, kurie priėmė Kristų kaip Gelbėtoją yra “paskelbti teisiais” prieš Dievą. Tam, kad krikščionis prarastų išgelbėjimą, Dievas turėtų atsiimti savo Žodį ir paneigti tai, ką Jis anksčiau paskelbė. Tie, kurie buvo išteisinti, būtų išnaujo teisiami ir paskelbti kaltais. Dievas turėtų pakeisti teismo sprendimą, kuris buvo paskelbtas dieviškame teisme.
Krikščioniui pažadėtas amžinas gyvenimas. “Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3:16). Amžinasis gyvenimas- tai pažadas, kad mes praleisime amžinybę su Dievu. Dievas pažada: “Tikėk ir turėsi amžiną gyvenimą.” Tam, kad krikščionis prarastų išgelbėjimą amžinas gyvenimas turi įgauti naują apibūdinimą. Krikščioniui pažadėta, kad jis gyvens amžinai. Ar amžinas nereiškia “amžinas”?
Krikščionis yra Dievo pažymėtas ir užantspauduotas Šventąja Dvasia. „Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį- jūsų išgelbėjimo Evangeliją- ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui“ (Efeziečiams 1:13-14). Įtikėjimo momentu naujas krikščionis yra pažymimas ir užantspauduojamas Šventąja Dvasia, kuri yra pažadėta kaip užstatas, garantuojantis įėjimą į dangų. Pabaigoje viso to rezultatas yra Dievo šlovės gyrius. Tam, kad krikščionis prarastų išgelbėjimą, Dievas turėtų ištrinti tą žymę, atsiimti Dvasią, atšaukti užstatą, sulaužyti pažadą, panaikinti garantiją, pasilaikyti sau paveldėjimą, atsisakyti šlovės ir sumažinti savo gyrių.
Krikščioniui garantuojamas pašlovinimas. „O tuos, kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino“ (Romiečiams 8:30). Pagal Romiečiams 5:1, mes esame išteisinti tą akimirką, kai įtikime. Pagal Romiečiams 8:30, pašlovinimas ateina kartu su išteisinimu. Dievas pažada pašlovinti visus, kurie yra išteisinti. Šis pažadas bus išpildytas, kai krikščionys gaus tobulus prisikėlimo kūnus danguje. Jeigu krikščionis galėtų prarasti išgelbėjimą, tuomet Romiečiams 8:30 eilutė yra klaidinga, nes Dievas negalėtų garantuoti pašlovinimo visiems, kuriuos Jis iš anksto paskyrė, pašaukė ir išteisino.
Krikščionis negali prarasti išgelbėjimo. Dauguma, jeigu ne viskas, ką mes gauname, kai priimame Kristų negaliotų, jeigu mes galėtume prarasti išgelbėjimą. Išgelbėjimas yra Dievo dovana ir Dievo dovanos yra neatšaukiamos (Romiečiams 11:29). Krikščionis negali būti vėl atkurtas į seną būseną. Atpirkimas negali būti atgal parduodamas. Amžinas gyvenimas negali būti laikinas. Dievas negali išsižadėti savo Žodžio. Raštas moko, kad Dievas negali meluoti (Tito 1:2).
Du įprasti prieštaravimai prieš tikėjimą, kad krikščionis negali prarasti išgelbėjimo, yra susiję su šiomis patirtimis: 1) Kaip dėl krikščionių, kurie gyvena nuodėmingus gyvenimus ir neatgailauja? 2) Kaip dėl krikščionių, kurie atmeta tikėjimą ir paneigia Kristų? Šių prieštaravimų problema yra prielaida, kad visi, kurie save vadina „krikščionimis“ yra iš tikrųjų iš naujo atgimę. Biblijoje parašyta, kad tikras krikščionis negyvens pastovioje nuodėmėje ir be atgailos (1 Jono 3:6). Biblijoje taip pat parašyta, kad tas, kas palieka tikėjimą, parodo, jog jis niekada nebuvo tikras krikščionis (1 Jono 2:19). Galbūt tas žmogus buvo religingas, gerai vaidino, bet jis niekada nebuvo iš naujo atgimęs Dievo jėga. “Jūs pažinsite juos iš vaisių” (Mato 7:16). Dievo atpirktieji priklauso “prikeltam iš numirusių- ir kad mes neštume vaisių Dievui“ (Romiečiams 7:4).
Niekas negali atskirti Dievo vaiko nuo Tėvo meilės (Romiečiams 8:38-39). Niekas negali patraukti krikščionio iš Dievo rankos (Jono 10:28-29). Dievas garantuoja amžiną gyvenimą ir palaiko išgelbėjimą, kurį Jis mums davė. Gerasis Ganytojas ieško pražuvusios avies ir “Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių” ir grįžta namo (Luko 15:5-6). Avinėlis surastas ir Ganytojas džiugiai neša naštą. Mūsų Viešpats prisiima pilną atsakomybę parnešti pasiklydusįjį saugiai namo.
Judo 24-25 toliau pabrėžia mūsų Gelbėtojo gerumą ir ištikimybę: „Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu, vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia dabar ir per amžius! Amen.”
English
Ar krikščionis gali prarasti išgelbėjimą?
