Klausimas
Kodėl yra tiek daug krikščioniškų denominacijų?
Atsakymas
Tam, kad galėtume atsakyti į šį klausimą, pirmiausia mums reikia žinoti skirtumą tarp denominacijų Kristaus kūne ir nekrikščioniškų kultų bei netikrų religijų. Presbiterionai ir liuteronai yra krikščioniškų denominacijų pavyzdžiai. Mormonai ir Jehovos liudytojai yra kultų pavyzdžiai (grupės, besivadinančios krikščionimis, bet neigiančios vieną ar daugiau pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų). Islamas ir budizmas yra visiškai atskiros religijos.
Denominacijų atsiradimas krikščioniškame tikėjime prasidėjo su protestantų reformacija, judėjimu, kurio metu buvo „reformuojama“ XVIa. Romos katalikų bažnyčia. Po reformacijos atsirado keturios pagrindinės protestantizmo divizijos: liuteronai, reformatai, anabaptistai ir anglikonai. Laikui bėgant visos kitos denominacijos atsirado iš šių keturių denominacijų.
Liuteronų denominacija savo pavadinimą gavo iš Martin Luther ir yra paremta jo mokymais. Metodistai savo pavadinimą gavo iš jų pradininko John Wesley, kuris buvo žymus savo „metodais“, kuriuos jis sugalvodavo dvasiniam augimui. Presbiterionai yra taip vadinami dėl jų bažnyčios valdymo požiūrio- graikų žodis presbyteros reiškia „vyresnysis“. Baptistai savo pavadinimą gavo, nes jie visuomet akcentavo krikšto svarbumą. Kiekviena denominacija turi šiek tiek kitokią doktriną ir akcentuoja skirtingus dalykus. Štai keletas pavyzdžių, kur jų doktrinos gali skirtis: krikšto būdas, leidimas dalyvauti Viešpaties vakarienėje visiems arba tik tiems, kurių liudijimai yra patvirtinti bažnyčios vadovų; Dievo suverenumas ir žmogaus laisva valia išgelbėjime; Izraelio ir bažnyčios ateitis; požiūris prieš suspaudimo laikotarpį ir po suspaudimo laikotarpio; „ženklų“ dovanų egzistavimas moderniame amžiuje ir t.t. Šių susiskirstymų priežastis niekada nebuvo pripažinimas, kad Kristus yra Viešpats ir Gelbėtojas, bet nuoširdūs dievotų, bet netobulų žmonių nuomonių skirtumai; žmonių, kurie bando nešti garbę Dievui ir išlaikyti doktrinos tyrumą pagal savo sąžines ir Dievo Žodžio supratimą.
Šiandien yra daugybė įvairių denominacijų. Iš „pagrindinių“ denominacijų, kurias jau minėjome, atsirado jų atšakos, tokios kaip Dievo susirinkimas, krikščionių ir misionierių sąjunga, nazariečiai, laisvieji evangelikai, nepriklausomos Biblijos bažnyčios ir kitos. Kai kurios denominacijos akcentuoja nežymius doktrinos skirtumus, bet dažniausiai jos paprasčiausiai siūlo kitokį garbinimo stilių, kuris atitinka skirtingus skonius turinčius krikščionis. Nesuklyskite, kaip krikščionys, mes turime būti vienos minties apie tikėjimą, bet bendro garbinimo formos pasirinkime yra daug laisvės. Ši laisvė sukuria daug skirtingų krikščionybės „skonių“. Presbiterionių bažnyčia Ugandoje skirsis savo garbinimo stiliumi nuo presbiterionių bažnyčios Kolorado valstijoje, but jų doktrina bus panaši arba tokia pati. Įvairovė yra gerai, bet ne susikaldymas. Jeigu dvi bažnyčios nesutinka dėl doktrinos, jos gali kartu svarstyti ir diskutuoti Dievo Žodį. Patarlių 27:17 parašyta, kad „geležis galanda geležį“, ir tai yra visiems naudinga. Jeigu jos nesutinka dėl stiliaus ir formos, tuomet nėra nieko blogo, jeigu jos atsiskiria. Tačiau šis atsiskyrimas nepanaikina krikščionių atsakomybės mylėti vienas kitą (1 Jono 4:11-12) ir būti viena Kristuje (Jono 17:21-22).
English
Kodėl yra tiek daug krikščioniškų denominacijų?
