Klausimas
Kodėl yra tiek daug skirtingų krikščioniškų interpretacijų?
Atsakymas
Šventajame Rašte parašyta „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Efeziečiams 4:5). Ši ištrauka akcentuoja vienybę, kuri turėtų būti Kristaus kūne, nes mumyse gyvena „viena Dvasia“ (4 eil.). Antroje ir trečioje eilutėse Paulius ragina būti nuolankiais, romiais ir mylinčiais- šios savybės yra reikalingos vienybei išsaugoti. Pagal 1 Korintiečiams 2:10-13, Šventoji Dvasia žino Dievo mintis (11 eil.), ir Ji tas mintis atskleidžia (10 eil.) ir moko (13 eil.) tuos, kurie savyje turi Šventąją Dvasią. Ši Šventosios Dvasios veikla yra vadinama apšvietimu (arba iluminacija).
Tobulame pasaulyje kiekvienas tikintysis pareigingai studijuotų Bibliją (2 Timotiejui 2:15) ir maldoje pasikliautų Šventosios Dvasios apšvietimu. Aiškiai matosi, kad šis pasaulis nėra tobulas. Ne kiekvienas, kuris turi Šventąją Dvasią, klauso Šventosios Dvasios. Yra krikščionių, kurie Ją liūdina (Efeziečiams 4:30). Jeigu paklaustum bet kokio mokytojo, jis pasakytų, kad net ir geriausia klasė turi sudėtingų mokinių, kurie, nesvarbu, ką mokytojas bedarytų, nenori mokytis. Taigi viena iš priežasčių, kodėl žmonės skirtingai interpretuoja Raštą, yra ta, kad jie paprasčiausiai neklauso Mokytojo- Šventosios Dvasios. Žemiau pateikiame keletą kitų priežasčių, kodėl yra tiek daug skirtingų įsitikinimų tarp tų, kurie moko Bibliją.
1. Netikėjimas. Yra daug žmonių, kurie nors ir skelbiasi esą krikščionys, iš tikrųjų niekada neatgimė iš naujo. Jie nešiojasi „krikščionio“ etiketę, bet jų širdyse nėra tikro pasikeitimo. Yra tokių, kurie moko iš Biblijos, nors net netiki Biblijos tikrumu. Jie skelbia, kad kalba už Dievą, bet gyvena netikėjime. Dauguma klaidingų Rašto interpretacijų ateina iš tokių šaltinių.
Netikinčiam neįmanoma teisingai interpretuoti Šventąjį Raštą. “Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama” (1 Korintiečiams 2:14). Neišgelbėtas žmogus negali suprasti Biblijos tiesų. Būvimas pastoriumi ar teologu negarantuoja išgelbėjimo.
Jono 12:28-29 matome, kokį sąmyšį sukėlė netikėjimas. Jėzus meldžiasi Tėvui sakydamas: „Tėve, pašlovink savo vardą!”. Tėvas iš dangaus atsakė visiems ten esantiems girdimu balsu. Tačiau atkreipkite dėmesį į skirtingas žmonių interpretacijas: „Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: ‘Angelas Jam kalbėjo‘“. Visi girdėjo tą patį dalyką- suprantamą teiginį iš dangaus-, tačiau kiekvienas išgirdo tai, ką norėjo.
2. Išsilavinimo trūkumas. Apaštalas Petras perspėja apie tuos, kurie neteisingai interpretuoja Šventąjį Raštą. Pasak Petro, jie neteisingai moko, nes patys yra „neišmokyti“ (2 Petro 3:16). Timotiejui buvo pasakyta: “Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį” (2 Timotiejui 2:15). Nėra jokio trumpesnio kelio į teisingą Biblijos interpretaciją, mums reikia nuolatos studijuoti.
3. Prasta hermeneutika. Daug klaidų buvo paskleista dėl nesugebėjimo teisingai naudoti gerą hermeneutiką (Šventojo Rašto interpretavimo mokslą). Eilutės išėmimas iš jos konteksto gali padaryti labai daug žalos eilutės reikšmei. Skyriaus ar knygos konteksto ignoravimas ar istorinio/kultūrinio konteksto nesupratimas taip pat sukelia problemas.
4. Dievo Žodžio visumos ignoravimas. Apolas buvo galingas ir iškalbingas pamokslininkas, bet jis žinojo tik Jono krikštą. Jis nežinojo, kad Jėzus parūpino išgelbėjimą, taigi jo žinia buvo nepilna. Akvilas ir Priscilė nusivedė jį į šoną ir „nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią“ (Apaštalų darbų 18:24-28). Po to Apolas skelbė Jėzų Kristų. Šiandien yra grupių, kurių žinia yra nepilna, nes jie susitelkia ties tam tikromis ištraukomis ir praleidžia kitas. Jie nepalygina Rašto su Raštu.
5. Savanaudiškumas ir išdidumas. Deja, daug Biblijos interpretacijų yra paremtos išankstiniu nusistatymu ir doktrinomis, kurios Biblijoje nėra labai aiškios, bet žmonių per daug sureikšminamos. Kai kurie žmonės tai mato kaip galimybę save paaukštinti, reklamuojant „naujas Šventojo Rašto perspektyvas“ (Pilna netikrų mokytojų aprašymą rasite Judo knygoje).
6. Nesugebėjimas subręsti. Kai krikščionys nebręsta taip, kaip turėtų, tai paveikia jų Dievo Žodžio supratimą. „Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški“ (1 Korintiečiams 3:2-3). Nesubrendęs krikščionis nėra pasiruošęs Dievo Žodžio “mėsai”. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Korintiečių bažnyčios kūniškumas pasireiškia jų bažnyčios susiskaldymu (4 eil.)
7. Perdėtas tradicijos sureikšminimas. Kai kurios bažnyčios skelbiasi tikinčios Biblija, tačiau jų interpretacija visada filtruojama per įtvirtintą jų bažnyčios tradiciją. Kai tradicija prieštarauja Biblijos mokymui, jie pasirenka tradiciją. Tai panaikina Dievo Žodžio autoritetą ir suteikia aukščiausią valdžią bažnyčios vadovams.
Biblija labai aiškiai kalba apie pagrindinius dalykus. Nėra nieko neaiškaus apie Kristaus dieviškumą, dangaus ir pragaro realumą, ir išgelbėjimą malone per tikėjimą. Rašto mokymas yra mažiau aiškus apie kai kuriuos kitus, mažiau svarbius, dalykus, ir tai veda į skirtingas interpretacijas. Pavyzdžiui, Biblijoje nėra aiškaus nurodymo, kaip dažnai mes turėtume švęsti Viešpaties vakarienę ir kokį muzikos stilių turėtume naudoti. Nuoširdūs, sąžiningi krikščionys gali skirtingai interpretuoti Rašto vietas, kalbančias apie šiuos šalutinius dalykus.
Svarbiausia būti dogmatiškiems ten, kur Raštas yra dogmatiškas, ir vengti dogmatiškumo ten, kur Raštas nėra dogmatiškas. Bažnyčia turėtų sekti ankstyvosios bažnyčios Jeruzalėje pavyzdžiu: „Jie ištvėrmingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apaštalų darbų 2:42). Kadangi ankstyvoji bažnyčia laikėsi apaštalų mokymo, jie buvo vienybėje. Kai mes atsisakysime kitokių doktrinų, laikinų susižavėjimų bei triukų ir sugrįšime prie apaštalų doktrinų, bažnyčioje vėl bus vienybė.
English
Kodėl yra tiek daug skirtingų krikščioniškų interpretacijų?
