Klausimas
Ar krikščionys turi pastoviai prašyti atleidimo už nuodėmes?
Atsakymas
Mums dažnai užduodamas klausimas “Kas atsitiks, jeigu aš padarysiu nuodėmę ir mirsiu prieš išpažįstant tą nuodėmę Dievui?” arba “Kas atsitiks, jeigu aš padarysiu nuodėmę ir pamiršiu išpažinti ją Dievui?”. Abu šie klausimai paremti klaidinga prielaida. Išgelbėjimas nėra tikinčiojo bandymas išpažinti ir atgailauti dėl kiekvienos nuodėmės, kurią jis padaro, iki tol, kol jis miršta. Išgelbėjimas nepriklauso nuo to, ar tikintysis išpažino ir atgailavo dėl kiekvienos padarytos nuodėmės. Taip, mes turėtume išpažinti savo nuodėmes Dievui iš karto, kai suprantame, kad nusidėjome. Tačiau mes neturėtume visada prašyti Dievo atleidimo. Kai mes pasitikime Jėzumi Kristumi dėl mūsų išgelbėjimo, visos mūsų nuodėmės yra atleistos. Praeities, dabarties ir ateities, mažos ir didelės nuodėmės yra įskaitytos. Tikintiesiems nereikia pastoviai prašyti atleidimo ir atgailauti tam, kad jų nuodėmės būtų atleistos. Jėzus mirė, kad sumokėtų už visas mūsų nuodėmes, ir kai jos yra atleistos, jos visos yra atleistos (Kolosiečiams 1:14; Apaštalų darbų 10:43).
Mums reikia išpažinti savo nuodėmes: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1:9). Ši eilutė mums sako „išpažinti“ mūsų nuodėmes Dievui. Žodis „išpažinti“ reiškia „sutikti“. Kai mes išpažįstame savo nuodėmes Dievui, mes sutinkame su Dievu, kad mes suklydome ir kad mes nusidėjome. Dievas mums nuolatos atleidžia, per išpažinimą, nes Jis yra „ištikimas ir teisingas“. Kaip Dievas yra „ištikimas ir teisingas“? Jis yra ištikimas, nes atleidžia nuodėmes. Jis tai pažadėjo visiems, kurie priėmė Kristų kaip Gelbėtoją. Jis yra teisingas, nes Jis naudoja Kristaus auką sumokėti už mūsų nuodėmes, pripažindamas, kad mūsų nuodėmės tikrai buvo atpirktos.
Tuo pačiu metu 1 Jono 1:9 moko, kad kažkaip atleidimas priklauso nuo mūsų nuodėmių išpažinimo. Kaip tai veikia, jeigu visos mūsų nuodėmės yra atleistos tą akimirką, kai mes priimame Kristų kaip Gelbėtoją? Atrodo, kad apaštalas Jonas čia kalba apie „santykinį“ atleidimą. Visos mūsų nuodėmės yra „poziciškai“ atleidžiamos tą akimirką, kai mes priimame Kristų kaip Gelbėtoją. Šis pozicinis atleidimas garantuoja mūsų išgelbėjimą ir pažada amžinus namus danguje. Kai po mirties mes stovėsime prieš Dievą, Jis neuždraus mums įeiti į dangų dėl mūsų nuodėmių. Tai yra pozicinis atleidimas. Santykinis atleidimas yra paremtas faktu, kad, kai mes nusidedame, mes įžeidžiame Dievą ir nuliūdiname Jo Dvasią (Efeziečiams 4:30). Nors Dievas mums atleido nuodėmes, kurias mes padarėme, jos vis tiek blokuoja ir trukdo mūsų santykiams su Dievu. Mažas berniukas, kuris nusideda prieš savo tėvą, nėra išmetamas iš šeimos. Dievotas tėvas atleis savo vaikams besąlygiškai. Tačiau tuo pačiu metu tie santykiai negali būti geri iki tol, kol nebus susitaikyta. O susitaikymas įvyks tik tada, kai berniukas pripažins savo klaidas tėvui ir atsiprašys. Dėl to ir mes išpažįstame savo nuodėmes Dievui- ne kad išlaikytume išgelbėjimą, bet kad sugrįžtume į artimus santykius su Dievu, kuris mus myli ir jau mums atleido.
English
Ar krikščionys turi pastoviai prašyti atleidimo už nuodėmes?
