Klausimas
Su tiek daug skirtingų religijų, kaip aš galiu pasirinkti teisingą?
Atsakymas
Be abejonės, skirtingų religijų skaičius pasaulyje apsunkina mūsų gebėjimą žinoti, kuri iš jų yra teisinga. Visų pirma, pamąstykime apie šią temą bendrai paėmus, o tada pažvelgsime, kaip būtų galima mąstyti apie šią temą ir padaryti teisingas išvadas apie Dievą. Ne tik religijoje yra skirtingų atsakymų apie tam tikrą dalyką. Pavyzdžiui, jeigu pasodintume 100 matematikos mokinių ir duotume jiems sudėtingą uždavinį, tikriausiai daug mokinių gautų neteisingą atsakymą. Bet ar tai reiškia, kad teisingas atsakymas neegzistuoja? Ne. Tiems, kurie atsakė neteisingai, paprasčiausiai reikia parodyti jų klaidą, ir jiems reikia sužinoti, kokį metodą naudoti, kad atrastų teisingą atsakymą.
Kaip mes randame tiesą apie Dievą? Mes naudojame sistematiškus metodus, kurie yra sukurti taip, kad padėtų mums atskirti tiesą nuo klaidos, naudojant įvairius testus tiesai patikrinti, ir atvestų mus į teisingas išvadas. Ar gali įsivaizduoti, kokius rezultatus gautų mokslininkas, kuris nuėjęs į savo labaratoriją pradėtų viską maišyti be jokios tvarkos ar logikos? Arba jeigu daktaras gydytų pacientą su bet kokiais vaistais, tikėdamasis, kad jo pacientas pasveiks? Nei mokslininkas, nei daktaras nesinaudoja tokia praktika. Vietoje to jie naudoja sistematinius metodus, kurie yra sistematiški, logiški, pagrįsti įrodymais ir duoda teisingus rezultatus.
Taigi, kodėl mes turėtume galvoti, kad teologija- mokslas apie Dievą- turėtų skirtis? Kodėl mes galvojame, kad mes galime atsitiktinai ir be jokios tvarkos ieškoti atsakymų ir taip padaryti teisingas išvadas? Deja, daugelis būtent taip ieško atsakymų, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl egzistuoja tiek daug religijų. Dabar grįžkima prie klausimo, kaip pasiekti teisingas išvadas apie Dievą. Kodėl mums atsakymų reikia ieškoti sistematiškai? Visų pirma, mums reikia struktūros, kuria naudojantis tikrinsime įvairius tiesos teiginius, ir tuomet mums reikia kelio plano, kurį naudojantis mes pasieksime teisingas išvadas. Štai gera struktūra, kurią galime naudoti:
1. Logiškas pastovumas- tikėjimo teiginiai turi logiškai derintis vienas su kitu ir niekur neprieštarauti vienas kitam. Pavyzdžiui, budizmo tikslas yra atsikratyti visais troškimais. Tačiau tam, kad žmogus atsikratytų visais savo troškimais, jis turi to trokšti. Taigi tai yra prieštaravimas ir nelogiškas principas.
2. Patirties (empirinis) atitikimas- ar yra įrodymų, paremiančių tikėjimo sistemą (kokie tie įrodymai bebūtų- racionalūs, išoriniai įrodymai ir t.t.)? Savaime suprantama, jog yra teisinga norėti įrodymų, kurie patvirtintų teiginių teisingumą. Pavyzdžiui, mormonai moko, kad Jėzus gyveno Šiaurės Amerikoje, tačiau nėra visiškai jokių įrodymų, archeologinių ar dar kokių nors, kurie paremtų tokį teiginį.
3. Egzistencinis svarbumas- tikėjimo sistema turi sutapti su realybe tokia, kokią mes ją žinome, ir turi prasmingai pakeisti pasekėjo gyvenimą. Pavyzdžiui, deizmo šalininkai teigia, jog Dievas tiesiog numetė besisukantį pasaulį į visatą ir nebendrauja su tais, kurie tame pasaulyje gyvena. Kokią įtaką toks tikėjimas daro žmogaus kasdieniniame gyvenime? Trumpai tariant, jokios.
Kai aukščiau pateiktą struktūrą naudosime kalbant apie religiją, ji mums padės rasti teisingą požiūrį apie Dievą ir atsakyti keturis didžiuosius gyvenimo klausimus:
1. Kilmė- iš kur mes atsiradome?
2. Etika- kaip mes turėtume gyventi?
3. Prasmė- koks yra gyvenimo tikslas?
4. Likimas- link kur eina žmonija?
Kaip naudoti šią struktūrą ieškant Dievo? Geriausia yra žingsnis po žingsnio klausimo/atsakymo taktika. Susiaurinus galimų klausimų sąrašą, lieka šie klausimai:
1. Ar egzistuoja absoliuti tiesa?
2. Ar logika ir religija gali kartu egzistuoti?
3. Ar Dievas egzistuoja?
4. Ar galima pažinti Dievą?
5. Ar Jėzus yra Dievas?
6. Ar Dievui aš rūpiu?
Visų pirma mums reikia žinoti, ar egzistuoja absoliuti tiesa. Jeigu absoliuti tiesa neegzistuoja, tuomet mes negalime niekuo būti tikri (dvasiškais ir kitais klausimais), ir mes būsime arba agnostikai, neužtikrinti, kad mes tikrai galime kažką žinoti, arba būsime pliuralistai, priimantys kiekvieną poziciją, nes mes nežinosime, kuri (jeigu iš vis kažkuri) yra teisinga.
Absoliuti tiesa yra tiesa, kuri sutampa su realybe, atitinka objektą ir traktuoja jį taip, kaip yra. Kai kurie sako, kad nėra absoliučios tiesos, tačiau tokia pozicija pati save sužlugdo. Pavyzdžiui, relativistas sako: „Visa tiesa yra relatyvi“, tačiau iškyla klausimas: ar tas teiginys yra absoliučiai teisingas? Jeigu tiap, tuomet absoliuti tiesa egzistuoja; jeigu ne, tada kam tai svarstyti? Postmodernistai laikosi požiūrio, kad nėra tiesos, tačiau jie tiki bent viena tiesa- postmodernizmas yra teisingas. Galų gale, negalima paneigti absoliučios tiesos.
Absoliuti tiesa yra natūraliai siaura ir neįtraukia savo priešpriešų. Du plius du lygu keturi; joks kitas atsakymas nėra įmanomas. Šis punktas tampa labai svarbus, kai lyginame skirtingas tikėjimo sistemas ir pasaulėžiūras. Jeigu vienoje tikėjimo sistemoje yra sudedamųjų dalių, kurios yra įrodytos kaip teisingos, tomet bet kuri konkuruojanti tikėjimų sistema su prieštaraujančiais teiginiais turi būti neteisinga. Mums taip pat svarbu nepamiršti, kad absoliuti tiesa negali būti paveikta nuoširdumo ir troškimo. Nesvarbu, kaip nuoširdžiai kažkas priima melą, tai vis tiek yra melas. Ir joks troškimas šiame pasaulyje negali kažko, kas yra neteisinga, paversti teisingu.
Atsakymas į pirmą klausimą yra absoliuti tiesa egzistuoja. Taigi agnosticizmas, postmodernizmas, relativizmas ir skepticizmas yra neteisingos pozicijos.
Tai mus veda prie kito klausimo- ar logika gali būti naudojama kalbant apie religiją? Kai kurie sako, kad tai nėra įmanoma, bet kodėl ne? Logika yra būtina tikrinant dvasinius teiginius, nes ji mums padeda suprasti, kodėl mes turėtume vienus teiginius atmesti ir kitus priimti. Logika yra labai svarbi išardant pliuralizmą (pagal kurį visi tiesos teiginiai, net tie, kurie vienas kitam prieštarauja, yra vienodi ir galiojantys).
Pavyzdžiui, islamo ir judaizmo religijos teigia, kad Jėzus nėra Dievas, o pagal krikščionybę Jis yra Dievas.Vienas iš pagrindinių logikos dėsnių yra neprieštaravimo dėsnis, pagal kurį kažkas negali tuo pačiu metu ir ta pačia prasme būti „A“ ir „ne A“. Naudojant šį principą vertinant judaizmą, islamą ir krikščionybę, mes matome, kad vienas yra teisingas, o kiti du neteisingi. Jėzus negali būti Dievas ir ne Dievas. Jeigu teisingai naudosime logiką, ji gali būti labai galingas ginklas prieš pliuralizmą, nes ji aiškiai parodo, kad priešingi tiesos teiginiai negali abu būti teisingi. Toks supratimas sugriauna „teisinga man, bet ne tau“ mąstymą.
Logika taip pat išsklaido „visi keliai veda į kalno viršūnę“ analogiją, kurią naudoja pliuralistai. Logika parodo, kad kiekviena tikėjimo sistema turi savo ženklų rinkinį, kuris veda į visiškai kitokį galutinį tikslą. Logika mums parodo, kad, kalbant apie dvasinės tiesos ieškojimą, teisinga iliustracija būtų panaši į labirintą- vienas kelias nueina iki tiesos, o visi kiti keliai atsitrenkia į sieną. Visi tikėjimai turi paviršutiniškų panašumų, tačiau jie labai skiriasi savo pagrindinėmis doktrinomis.
Iš to galime daryti išvadą, kad religijoje logika yra svarbi. Taigi pliuralizmas (tikėjimas, kad visi tiesos teiginiai yra vienodi ir galiojantys) yra pašalinamas, nes jis yra nelogiškas ir prieštarauja įsitikinimui, kad abi diametrikaliai prieštaraujančios tiesos negali būti teisingos.
Toliau turime didįjį klausimą: ar Dievas egzistuoja? Ateistai ir natūralistai (kurie priima tiktai fizinį pasaulį ir visatą) sako, kad „ne“. Nors istorijos bėgyje daugybė tomų buvo parašyta ir buvo daug ginčytąsi šiuo klausimu, tačiau iš tikrųjų tai nėra sunku atsakyti. Kad tinkamai pažvelgtum į tai, tu pirmiausia privalai savęs paklausti šio klausimo: kodėl mes turime kažką, o ne nieką? Kitaip tariant, kaip viskas, kas yra aplink tave, atsirado? Dievo argumentas gali būti pateiktas labai paprastai:
Kažkas egzistuoja
Tu negauni kažko iš nieko
Taigi egzistuoja būtina ir amžina būtybė
Tu negali paneigti, kad tu egzistuoji, nes tau reikia egzistuoti, kad galėtum paneigti savo egzistavimą, taigi pirma prielaida yra teisinga. Niekas netiki, kad tu gali kažką gauti iš nieko (pavyzdžiui, kad iš „nieko“ atsirado visata), taigi antra prielaida yra teisinga. Taigi trečia prelaida privalo būti teisinga- amžina Būtybė, kuri yra už viską atsakinga privalo egzistuoti.
Joks mąstantis ateistas nepaneigs šios pozicijos; jie tiesiog teigia, kad visata yra ta amžina būtybė. Tačiau to požiūrio problema yra tai, kad visi moksliniai įrodymai rodo, kad visata turėjo pradžią. Viskas, kas turi pradžią turi priežastį; taigi vista turi priežastį ir nėra amžina. Kadangi vieninteliai amžinybės šaltiniai yra amžina visata (kuri yra įrodyta, kad yra neteisinga) arba amžinas Kūrėjas, vienintelė logiška išvada yra, kad Dievas egzistuoja. Teigiamas atsakymas į Dievo egzistavimo klausimą, panakina ateizmą kaip galiojančią tikėjimo sistemą.
Ši išvada nieko nepasako apie tai, koks Dievas egzistuoja, bet ji padaro nuostabų dalyką- ji atmeta panteistines religijas. Visos panteistinės religijos teigia, jog visata yra Dievas ir yra amžina. Ir ši prielaida yra neteisinga. Taigi induizmas, budizmas, džainizmas ir visos kitos panteistinės religijos yra atmetamos kaip galiojančios tikėjimo sistemos.
Mes sužinome įdomių dalykų apie Dievą, kuris sukūrė visatą. Jis yra:
• Savo esybe antgamtinis (nes Jis egzistuoja už Savo kūrinyjos ribų)
• Nepaprastai galingas (nes sugebėjo sukurti viską, ką mes žinome)
• Amžinas (pats iš savęs egzistuoja, nes Jis egzistuoja už laiko ir erdvės ribų)
• Visur esantis (jis sukūrė erdvę ir erdvė Jo neapriboja)
• Be laiko ir be pokyčių (Jis sukūrė laiką)
• Nemedžiaginis (Nes Jis peržengia erdvės ribas)
• Asmeninis (beasmenis negalėtų sukurti asmenybės)
• Būtinas (nes viskas nuo Jo priklauso)
• Begalinis ir vienaskaitinis (negalima turėti dviejų begalybių)
• Įvairus, bet vieningas (gamta parodo Jo įvairovę)
• Protingas (protingesnis už visus, nes viską sukūrė)
• Tikslingas (nes Jis sąmoningai viską sukūrė)
• Moralus (joks moralės kodeksas negali egzistuoti be to, kuris duoda įstatymus)
Rūpestingas (nes kitaip nebūtų davęs moralės įstatymų)
Ši būtybė turi labai panašių savybių į judaizmo, islamo ir krikščionybės Dievą. Įdomu tai, kad, po to, kai ateizmas ir panteizmas buvo pašalinti, tai yra vieninteliai likę pagrindiniai tikėjimai. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad mes atsakėme į vieną iš didžiųjų klausimų (atsiradimo)- mes žinome, iš kur mes atsiradome.
Tai mus veda prie kito klausimo: ar mes galime pažinti Dievą? Šiuo metu mūsų poreikis religijai yra pakeistas kai kuo svarbesniu- poreikiu apreiškimui. Tam, kad žmonija galėtų gerai pažinti Dievą, Dievas turi apreikšti save kūrinijai. Visos trys religijos-juidaizmas, islamas ir krikščionybė, tikina turinčios knygą, kurioje Dievas save apreiškė žmogui, tačiau klausimas yra, kuri (jeigu iš vis kažkurį iš jų) yra teisinga? Padėjus į šalį mažesnius skirtumus, lieka dvi pagrindinės nesutarimų sritys: 1) Biblijos Naujasis Testamentas ir 2) Jėzaus Kristaus asmuo. Islamas ir judaizmas teigia, jog Biblijos Naujasis Testamentas klysta savo teiginiuose. Abi šios religijos neigia, jog Jėzus yra įsikūnyjęs Dievas. O krikščionybė teigia, jog abu dalykai yra tikri- Biblijos Naujojo Testamento teiginiai ir Jėzaus buvimas įsikūnijusiu Dievu.
Nėra jokio kito tikėjimo šioje planetoje, kuris turėtų tiek įrodymų, kiek turi krikščionybė. Krikščionybę įrodo senovinių rankraščių gausumas, labai ansktyvi rašytiniai dokumentai, užrašyti tuomet, kai dar gyveno žmonės, kurie savo akimis matė įvykius (kai kurie užrašyti 15 metų po Kristaus mirties), pasakojimų gausumas (devyni autoriai 27 Naujojo Testamento knygose), archeologiniai įrodymai- nei vienas iš jų nepaneigė nei vieno Naujojo Testamento teiginio- ir faktas, kad apaštalai pasirinko mirtį tvirtindami, kad jie matė Jėzaus veikimą, ir kad Jis prisikėlė. Su visais šiais įrodymais krikščionybė labai aukštai iškelia įrodymų, kuriais įrodomas teiginių tikrumas, kartelę. Naujojo Testamento tikrumas- tai, kad jame aprašyti įvykiai tikrai įvyko-, ištyrus visus įrodymus, yra vienintelė tinkama išvada.
Kalbant apie Jėzų, mes randame labai įdomų dalyką apie Jį- Jis skelbėsi esąs Dievas kūne. Jo paties žodžiai (pvs.: „pirmiau negu buvo Abraomas, Aš Esu!“), Jo veiksmai (pvs.: nuodėmių atleidimas, garbinimo priėmimas), Jo stebuklingas ir be nuodėmės gyvenimas (Jis įrodydavo savo tiesos tikrumą ir kitų klaidingumą) bei Jo prisikėlimas remia Jo teigimą esant Dievu. Naujojo Testamento autoriai tai patvirtina daugybę kartų savo raštuose.
Jeigu Jėzus yra Dievas, tuomet tai, ką Jis sako privalo būti tiesa. Jeigu Jėzus sakė, kad Biblija yra neklaidinga ir teisinga (ir Jis tai sakė), tuomet tai privalo reiškti, kad Biblija teisinga visame, ką ji moko. Kaip jau ankščiau išmokome, du konkuruojantys teiginiai negali abu būti teisingi. Taigi betkas islamo Korane ar judaizmo raštuose, kas prieštarauja Biblijai, negali būti teisinga. Iš tikrųjų, islamas ir judaizmas atkrenta, nes abu tikėjimai teigia, jog Jėzus nėra įsikūnijęs Dievas, nors įrodymai rodo priešingai. Kadangi mes galime pažinti Dievą (nes Jis apreiškė save savo užrašytame Žodyje ir Kristuje), visos agnosticizmo formos atmetamos. Galiausiai, dar vienas didysis gyvenimo klausimas yra atsakytas- etikos klausimas-, nes Biblijoje yra aiškios instrukcijos, kaip žmonija turi gyventi.
Ta pati Biblija moko, kad Dievui labai rūpi žmonija ir Jis nori, kad visi žmonės Jį intymiai pažintų. Jam taip rūpėjo žmonija, jog Jis tapo žmogumi, kad tiksliai galėtų savo kūrinijai parodyti, koks Jis yra. Yra daugybė žmonių, kurie bandė būti Dievu, tačiau yra tik vienas Dievas, kuris tapo žmogumi, kad nuo amžino atskyrimo išgelbėtų tuos, kuriuos labai myli. Šis faktas parodo krikščionybės egzistencijos svarbumą ir taip pat atsako į du paskutinius didžiuosius gyvenimo klausimus- prasmę ir likimą. Dievas kiekvieną žmogų sukūrė su tikslu, ir kiekvienas žmogus turi likimą- amžiną gyvenimą su Dievu arba amžiną atskyrimą nuo Jo. Ši dedukcija (ir Dievo tapimo žmogumi Kristuje punktas) atmeta deizmą, kuris moko, kad Dievas nesidomi žmonių reikalais.
Pabaigoje matome, kad galima rasti tiesą apie Dievą ir sėkmingai pereiti pasalėžiūrų labirintą, patikrinant įvairius tiesos teiginius ir sistematiškai atmetant neteisingus teiginius bei paliekant tik tiesą. Pastoviai naudojant logikos testus, empirinį atitikimą, egzistencijos svarbumą ir klausiant teisingus klausimus, mes galime padaryti teisingas ir logiškas išvadas apie religiją ir Dievą. Visi turėtume sutikti, kad vienintelė priežastis kažkuo tikėti, turėtų būti faktas, kad tai yra tikra- nieko daugiau. Deja, tikram tikėjimui reikia apsisprendimo. Nesvarbu, kiek logiškų įrodymų pateiksime, kai kurie vis tiek neigs Dievo egzistavimą ir nepasirinks vieno tikro kelio į harmoniją su Juo.
English
Su tiek daug skirtingų religijų, kaip aš galiu pasirinkti teisingą?
